BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 12 14 Ketvirtad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

ĮVADAI IR RAKTAI

Ingrida KAZAKEVIČIŪTĖ-GUDAUSKIENĖ

B E N D R A S I S   Į V A D A S   Į   B I B L I J Ą (planas)

‹‹‹ atgal toliau ›››  

2. BIBLIJA IR LITERATŪRA ›› 2.1 Literatūriniai Biblijos žanrai, formos, formuluotės ›› 2.2.1. Senasis Testamentas ››

2.2.1.1. Tôrāh

Tôrāh, kaip jau minėjome, – tai pirmos penkios Senojo Testamento knygos, mūsų įprastai vadinamos Pentateuchu arba Penkiaknyge. Krikščioniškoji tradicija, klasifikuodama Senojo Testamento knygas, Tôrāh priskiria istorinių knygų grupei, kai tuo tarpu judaistinėje tradicijoje tai griežtai apibrėžiama įstatymo sąvoka (žr. 1 schema). Ar tai reiškia, kad suteikiamas kitas šių knygų prasmės interpretacinis raktas? Toli gražu ne! Bet apie tai vėliau.

Literatūriniu požiūriu Tôrāh nėra vientisas tekstas: jį sudaro ne tik daugybė teisinei Senojo Testamento raštijai priskiriamų tekstų, bet taip pat ir nemažai pasakojamosios istorinės prozos. Taigi Tôrāh sykiu apima teisyną ir istoriją. Žanrų prasme Tôrāh, bendriausiai kalbant, ir gali būti aptarta teisinio bei istorinio pasakojimo sąvokomis. Tačiau, be to, čia kartkartėmis išnyra iškilios senosios hebrajų poezijos pavyzdžių (bet tai jau smulkios detalės), o ir pati pasakojamoji proza toli gražu nėra vienalytė. Joje galima rasti įvairių literatūrinių formų, pradedant sakme ir baigiant sapnu. Daugelis Biblijos tyrinėtojų linkę manyti, kad Tôrāh pasakojimų šerdis yra Dievo sandoros su žmogumi tematika. Čia išties yra ryški šių sandorų istorijos tradicija, pradedant dar priešistorės tekstų bloke (Pr 1–11) aptinkamu pasakojimu apie Dievo sandorą su Nojumi (žr. Pr 9 sk.), patriarchų tradicijoje (Pr 12–50) – su Abraomu (žr., Pr 15 ir Pr 17 sk.), Išėjimo knygoje – su Izraeliu (žr., Iš 19–24 sk.). Sandorinio santykio abipusiškumo dinamika (Dievas įsipareigoja sandorą dovanoti, žmogus – į ją atsiliepti) sukuria šių pasakojimų gyvumą ir dramatiškumą.

Prieš apžvelgdami du didžiuosius Tôrāh prozos žanrus (pasakojamąją bei teisinę prozą) ir kai kurias čia aptinkamas literatūrines formas, dar užmesime akį į jos struktūrinį suskirstymą (visuminį bei pavienių knygų) bei į vieną reikšmingiausių šios Biblijos dalies studijų momentų – į skirtingų pasakojimo tipų hipotezę. Viliamės, kad tai padės ne tik Tôrāh skaityti, bet ir labiau suprasti bei mylėti.

––– Tôrāh struktūra

Kad Tôrāh tekstas taptų prieinamesnis, keletą žodžių reikėtų pasakyti apie jos struktūrą (ją čia aptarsime tik globaliai, nesigilindami į šiandieninę tyrinėtojų diskusiją ar įvairias hipotetines nuomones; mūsų tikslas yra nurodyti skaitytojui pirminio pobūdžio orientyrus kelionėje į Biblijos pažinimą). Teksto struktūra, galime sakyti, yra jo išdėstymas ar sutvarkymas pagal kažkokius kriterijus, kurie, nelygu autorius ar kūrinio pobūdis, gali būti labai įvairūs. Kitaip tariant, tai tam tikra vidinė teksto tvarka, arba jo logiškumas, kuris palengvina skaitytojo dalią, būtent teksto skaitymą.

Pirmiausia šiuo atveju susiduriame su pačios Penkiaknygės suskirstymu į penkias knygas. Tai visuminė jos teksto struktūra, turinti ir teologinį, ir materialinį savo pagrįstumą. Aptariant pastarąjį, įdomumo dėlei atkreipkime dėmesį į kai kuriuos skaičius: visõs Penkiaknygės tekstą sudaro 5845 eilutės (trumpiausia yra Kunigų knyga – 859 eilutės; ilgiausia Pradžios knyga – 1534 eilutės). Žinia, knygos anais laikais buvo rašomos į ritinius. Norint sutalpinti visą Tôrāh į vieną ritinį, jo ilgis būtų turėjęs būti maždaug 33 metrus. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad toks ritinys paprasčiausiai būtų buvęs nepraktiškas naudoti – tiek sinagogoje, tiek asmeniniam skaitymui. Kumrane atrasti ilgiausi ritiniai yra 8.75 ir 7.35 metro. O vidutiniškai penkių Tôrāh ritinių ilgiai turėjo būti maždaug po 6–7 metrus21.

Tačiau panašu, kad Tôrāh suskirstymas į penkias dalis turi ir savo teologinį pagrindimą22. Koks jis?

Pradžios knyga. Pirmoji Biblijos knyga prasideda pasakojimais apie pasaulio sukūrimą (žr. Pr 1, 1–2,4a ir Pr 2, 4b–3, 24) ir baigiasi dviem trumpais pasakojimais apie Jokūbo ir Juozapo mirtį (žr. Pr 49, 28–33 ir Pr 50, 24–26). Taip užsklendžiama patriarchų istorija, taigi Izraelio protėvių šeimos istorija. Šioje vietoje biblinėje išganymo dramoje išryškėja tarsi paradigma – nuo dabar Izraelis jau bus ne šeima, bet Jahvės pašaukta tauta. Svarbus šios knygos užsklandos momentas, kad Juozapas prieš mirdamas savo broliams skelbia sugrįžimą į Abraomui, Izaokui ir Jokūbui pažadėtą žemę (žr. Pr 50, 24). Taigi šis pažadas, viena vertus, nukelia Pradžios knygos skaitytojus į istorinę praeitį, kuri ryškiai paženklinta žemės pažadu Izraelio protėviams; kita vertus, jis atveria Biblijos pasakojimą ateičiai, kuri be žemės pažado Izraelio sūnums nebūtų buvusi tikra ateitis. Struktūriškai tad Pr knygos pabaigoje buvę pasakojimai susiejami su ta istorija, kurią rasime Iš–Įst knygose.

Išėjimo knyga. Čia savo ruožtu pačioje pradžioje pasakojimas tarsi „prisikabina“ prie Pr knygos – mums pateikiama Juozapo istorijos sintezė (žr. Pr 1, 1–7), kuri yra kaip protėvių šeimos istorijos ir Izraelio tautos istorijos rišamasis mazgas. Pr 1, 8 mus jau įvesdina į šį biblinės dramos etapą: su naujo Egipto faraono iškilimu prasideda izraelitų priespauda ir nuoseklus jų perėjimas į kitą tikrovę – į laisvę. Drama Išėjimo knygoje rutuliojasi labai intensyviai, o jos užsklanda vėlgi ir teologiškai, ir struktūriškai yra labai stipri. Iš 40, 34–35 aprašoma, kaip Viešpaties šlovė pripildo Susitikimo Palapinę, taigi nuo šio momento Viešpats gyvena išsirinktoje tautoje.

Kunigų knyga. Ši knyga, kas visai neįprasta pasakojimui Išėjimo knygoje, pradžioje byloja apie Viešpaties kalbėjimą Mozei iš Susitikimo Palapinės (žr. Kun 1, 1 plg. Iš 19, 3). Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti tikrai keista, nes Išėjimo knygoje Viešpats kalba Mozei tik nuo Sinajaus kalno. Bet struktūriškai matome, kad tokia knygos pradžia susieja pasakojimą su ankstesniu pasakojimu ir drauge įvesdina skaitytoją į Kunigų knygos turinį – čia dėmesys tenka įvairioms nuostatoms dėl kulto tradicijos, aukų, kunigų gyvenimo normoms, įstatams, reguliuojantiems besirandančios Izraelio bendrijos Dievo garbinimo tradicijas. Žodžiu, vienaip ar kitaip šios knygos turinys susijęs su Susitikimo Palapine arba su Šventykla. Iš esmės tai liturginio Dievo tautos gyvenimo konstitucija. Todėl visai neatsitiktinai Viešpats prabyla Mozei iš tos vietos, kurioje nuo Išėjimo laikų yra sutelktas jo buvimas. Kita vertus, Kunigų knyga neignoruoja Sinajaus kalno kaip Dievo apsireiškimo vietos. Tyrinėtojų teigimu, originali teksto pabaiga yra 26, 46, kur sakoma, kad Tôrāh Izraeliui buvo duota Sinajuje. 27 sk. buvo pridėtas prie knygos teksto vėliau, bet ir čia redaktorius buvo sąmoningas pripažindamas nuo Sinajaus Izraelį pasiekusios Tôrāh autoritetingumą (žr. Kun 27, 34). Taip paskutinė šiandieninio kanoninio knygos teksto eilutė siejasi su originalia jo pabaiga.

Skaičių knyga. Pradžioje Viešpats ir toliau kalba Mozei Susitikimo Palapinėje, Sinajaus dykumoje (žr. Sk 1, 1; plg. Kun 1, 1). O knygos pabaigoje (žr. Sk 36, 13) ataidi Kun 26, 46 ir 27, 34. Tik čia jau Viešpats kalba Moabo lygumoje, taigi nuo knygos pradžios iki pabaigos izraelitai pajudėjo iš Sinajaus iki Moabo, kur jau ruošiasi peržengti pažadėtosios žemės slenkstį.

Pakartoto Įstatymo knyga. Tekstas prasideda tiksliomis nuorodomis, kur ir kada gautus iš Viešpaties žodžius Mozė kalbėjo izraelitams, – Užjordanėje, keturiasdešimtų metų vienuolikto mėnesio pirmąją dieną (žr. Įst 1, 1–3). Taigi veiksmas vyksta ten pat, kur ir pasibaigė Skaičių knygoje, – Moabo lygumoje (plg. Sk 36, 13). Iš tos pačios vietos Mozei bus leista iš toli pamatyti pažadėtąją žemę (žr. Įst 32, 48), čia pat Mozė mirs ir bus palaidotas (žr. Įst 34, 5–6). Tokia tad paradoksali šios knygos ir visos Penkiaknygės užsklanda. Paradoksali, nes, jei pamename Pradžios knygos pabaigoje Juozapo žodžius broliams (žr. Pr 50, 24), liekame tarsi atvirame veiksme – žemės pažadas išsipildęs dar tik „iš toli“. Didžiausias iš pranašų – Mozė taip ir liko regintis Dievo pažadą protėviams ir jam iš anapus Jordano. Struktūriškai tokia pabaiga atitinka Pradžios knygos pabaigą – Juozapo mirtis užsklendžia patriarchų periodą, Mozės mirtis – izraelitų keliavimo per dykumą periodą. Dar kartą atkreipę dėmesį į Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo knygų įžangas ir užsklandas, pamatysime, kad jose siekiama pabrėžti įstatyminį jų pobūdį, išryškinti Mozės – tarpininko tarp Dievo ir tautos – figūrą bei nurodyti dvi teologines Senojo Testamento teisės vietas – Sinajų ir Moabo lygumą. Tôrāh be šių akcentų neįmanoma įsivaizduoti.

Tokie vidiniai teologiniai kriterijai sąlygoja Tôrāh visuminį suskirstymą į penkis ritinius. Matome, kad jis yra apgalvotas, turi savo logiškumą ir tam tikrą kryptingumą. Be jokios abejonės, akylai sekdami įvykius pagal „taisykles“, kurias mums diktuoja pats tekstas, tapsime atidesni Biblijos skaitytojai. Toliau biblinė drama pasakos apie izraelitų atėjimą į pažado žemę ir pirmuosius kūrimosi joje šimtmečius. Bet prieš tai, per daug nedetalizuodami, skaitytojui pateiksime dar pačių Tôrāh knygų skirstymo į skyrius schemą, kuri vėlgi seka pasakojimo ritmą ir temines jo gijas:

Pradžios knyga


1–11 sk.: pasakojimų ciklas apie kūrimą ir žmonijos priešistorę;
12–50 sk.: pasakojimų ciklas, apimantis Abraomo ir jo palikuonių istoriją.

Išėjimo knyga


1–4 sk.: hebrajų skundas Egipte;
5–15 sk.: pasakojimas apie išvadavimą iš Egipto;
16–18 sk.: dykumos krizė;
19–24 sk.: pirmasis pasakojimas apie sandorą prie Sinajaus;
25–31 sk.: pirmasis liturginis teisynas;
32–34 sk.: antrasis pasakojimas apie sandorą prie Sinajaus;
35–40 sk.: antrasis liturginis teisynas.

Kunigų knyga


1–7 sk.: nuostatai dėl aukų;
8–10 sk.: nuostatai dėl kunigų pašventinimo;
11–15 sk.: nuostatai dėl švarumo;
16 sk.: įsakas dėl permaldavimo dienos apeigų;
17–26 sk.: šventumo teisynas;
27 sk.: priedas dėl daiktų ir asmenų išpirkimo.

Skaičių knyga


1–10, 10: pasirengimas kelionei Sinajaus dykumoje;
10, 11–21 sk.: kelionė dykuma;
22–36 sk.: Moabo lygumose, pažadėtos žemės slenkstyje.

Pakartoto Įstatymo knyga


1–11 sk.: istorinis prologas;
12–26 sk.: sandoroje gyvenančiojo teisių ir pareigų kodeksas;
27–30 sk.: palaiminimai ir prakeikimai, nelygu ar buvo laikomasi ištikimybės sandorai ar ne;
31–34 sk.: priedas, reziumuojantis ankstesnius Penkiaknygės pasakojimus.

o Literatūriniai Tôrāh žanrai

Žvelkime dabar į literatūrinę Penkiaknygės išraišką, kad pajustume, bent minimaliai, žmogiško žodžio, į kurį, nelygu į nuosavą kailį, kadaise įsitaisė gelbstintis Dievo žodis žmonijai formą.

Pasakojamoji (istorinė) proza. Ji sudaro didžiąją dalį Penkiaknygės medžiagos ir, kaip jau minėta, apima daug skirtingų literatūrinių formų. Sąvoką istorinė čia vartojame reliatyviai, mat ne visus Penkiaknygės pasakojimus vienareikšmiškai galime aptarti istoriškumo kategorija. Istorinė-kritinė egzegezė siekia atskleisti, kaip šiuose tekstuose istorija sąveikauja su tuo tikėjimo žvilgsniu, kuriuo Biblijos autoriams buvo įprasta apžvelgti įvykių seką. Tik verta atkreipti dėmesį, kad šiandien Biblijoje turime pasakojimą apie išganymo istoriją ne dėl jos autorių tikėjimo žvilgsnio, bet pirmiausia dėl Dievo veikimo istorijoje (išsamiau apie istoriografiją Izraelyje žr. Excursus 2). Ši proza pačių seniausių žodinių tradicijų pagrindu (atsiminimai apie patriarchus, apie hebrajus Egipte, apie jų išvadavimą, apie Sandorą prie Sinajaus, apie pažado žemės užkariavimą, kūrimąsi joje ir t. t.) pasakoja mums Izraelio tautos istoriją arba, dar tiksliau, kaip šioje istorijoje reiškėsi pavienių asmenų ar tautos santykis su juos pašaukusiu ir kažkur vedančiu Dievu.

Skirtingų pasakojimų tipų (šaltinių) problema

Penkiaknygės pasakojimai, be jokios abejonės, nebuvo parašyti vieno autoriaus ir vienu prisėdimu23. Kaip visai Biblijai, taip ir šiai jos daliai galioja ta pati taisyklė – tai ilgus šimtmečius trukusio redagavimo rezultatas. Bet dabar mums rūpi pasakojamosios prozos žanras.

Pradedant jau pirmaisiais Pradžios knygos skyriais, skaitytojui gali kilti klausimas, kodėl Penkiaknygės pasakojimai kartais „sudvigubėja“ ar „sutrigubėja“. Štai Pr 1, 1–2, 4a turime vieną pasaulio kūrimo aprašymą, o Pr 2, 4b–3, 24, vos pasibaigus pirmajam, prasideda antras, tiesa, kiek kitokio scenarijaus. Ar tai reiškia, kad baigęs kurti pasaulį Dievas viską pradėjo iš naujo? Arba toje pačioje Pradžios knygoje du kartus skaitome apie Abraomo melagystę svetimų kraštų valdovams – neva jo žmona Sara esanti jam sesuo (žr. Pr 12, 10–20 ir 20, 1–18; plg. pasakojimą apie Izaoką ir Rebeką Pr 26, 1–11). Ar tikrai Abraomas buvo toks nesupratingas – vieną kartą sumelavęs, bandė dar ir antrą? Be to, neatrodo, kad antrajame epizode Sara ar Viešpats prisimintų pirmąjį atvejį. Taigi, užbėgant už akių, galime sakyti, kad Penkiaknygėje gali egzistuoti ne viena to paties epizodo versija. Bet tai dar ne viskas.

Čia galime aptikti ir pasakojimų, kuriuose yra ir tam tikrų vidinių prieštaravimų. Paimkime vieną klasikinį pavyzdį. Pr 6–9 sk., pasakojimų blokas apie tvaną ir Dievo sandorą su Nojumi. Ši kompozicija, viena vertus, yra labai nuosekli, bet jeigu būsime atidesni, iškart pastebėsime kai kuriuos pasakojimo nesutapimus: Pr 6, 19–20 Dievas liepia Nojui iš visų gyvūnų rūšių į laivą pasiimti po du, o jau Pr 7, 2 visų švariųjų gyvūnų po septynias poras, o nešvariųjų po vieną; Pr 7, 4.12 nurodo tvano trukmę keturiasdešimt dienų ir naktų, o Pr 7, 6.11 ir 8, 13–14 ištisus metus; vienur pasakojime Dievas vadinamas Jahve (hebr. Jhwj – Viešpats), o kitur tiesiog Dievu (hebr. 'elōhîm) ir t. t. Be šių prieštaravimų, tekste gausu pasikartojimų, pro kuriuos taip pat lengvai nepraslys atidi skaitytojo akis24.

Kaip paaiškinti šiuos ir panašius Biblijos tekstų nelygumus? Juk išties stebina, kad nuoseklus pasakojimas gali turėti pasikartojimų ar prieštaravimų. Ne visada juos pastebi Biblijos skaitytojai, ir dažnai manoma, kad tai yra vien jos tyrinėtojų problema arba, kitaip tariant, akademinės egzegezės prioritetas. Iš dalies mes su tuo sutinkame, nes Dievo žodžio pažinimas neįpareigoja besąlygiškai kelti tokio pobūdžio klausimus ir į juos ieškoti atsakymų. Tačiau čia keliame klausimą sau patiems – o kaip su skaitytojais, kuriems šie klausimai svarbūs ir kurių tikėjimas neatleidžia jų nuo noro suprasti?

Spręsdami šią problemą, mokslininkai išplėtojo vadinamąją keturių didžiųjų Penkiaknygės pasakojimų tipų hipotezę. Įdomumo dėlei kelios istorinės datos.

Tai buvo ilgų tyrinėjimų rezultatas, pradedant pirmo modernios epochos kritiko Bodensteino von Karlstadto teigimu, kad Mozė nebuvo penkių Tôrāh ritinių autorius (1520 m.). Spinozai tai buvo aišku kaip dieną (1670 m.), o su Apšvietos amžiumi (XVIII a.) prasidėjo jau intensyvios literatūrinės Penkiaknygės kritikos studijos. Pionierius čia buvo prancūzų medikas Astruc, į katalikybę atsivertęs protestantas ir aistringas Biblijos skaitytojas. Skaitydamas Pradžios ir dviejų pirmųjų Išėjimo knygos skyrių pasakojimą, jis pastebėjo, kad vienur Dievas vadinamas 'elōhîm, o kitur jhwh vardais. Jis pradėjo rašyti dviejose kolonose paralelinius tekstus, skirdamas juos pagal vardų kaitaliojimosi kriterijų ir tokiu būdu gavo dvejopą pasakojimų vaizdą, kuriuose buvo daug sutapimų ir drauge prieštaravimų (1753 m.). Beveik tuo pat metu Witteris, vokiečių kunigas, lygino du kūrimo pasakojimus (žr. Pr 1, 1–2, 4a ir 2, 4b–3, 24). Jis tai pat atkreipė dėmesį į skirtingus Dievo vardus, kalbos stilių, įvairius pasikartojimus ir suformulavo dviejų paralelinių pasakojimų hipotezę. Tokia tad buvo pradžia, kuriai pirmą sistemišką išraišką suteikė Eichhornas (1780 m.). Taigi, remiantis skirtingų vardų vartojimu ('elōhîm ir jhwh), buvo išskirtos jahvistinė ir elohistinė pasakojimų gijos, sutinkant kad galimi ir kiti pasakojimo šaltiniai arba tipai. Praėjo šimtmetis betyrinėjant, kol galutinę formą klasikinei skirtingų Penkiaknygės šaltinių hipotezei suteikė vokiečių istorikas Wellhausenas (1844–1918). Jos esmė ta, kad Wellhausenas ir jo mokykla teigė egzistavus keturias didžiąsias Penkiaknygės pasakojimo gijas – jahvistinę, elohistinę, deuteronomistinę ir kunigiškąją. Jau keli geri dešimtmečiai, kai Wellhauseno keturių šaltinių hipotezė tyrinėtojų yra kritikuojama, tačiau iš esmės ji išlieka klasikinė, nes taip pat ir šiandieninė Penkiaknykės literatūros kritika ja vis dar besiremia.

Čia siūlome trumpą kiekvienos rašytinės gijos aptarimą25:

Jahvistinis pasakojimo tipas (trumpinamas J). Manoma, kad tai pati seniausia rašytinė Penkiaknygės gija, datuojama X–IX a. pr. Kr. Tai argumentuojama visų pirma tuo, kad šio tipo tekstuose aptinkami geri izraelitų santykiai su aramajais. Žinoma, kad jau IX a. pr. Kr. Izraelis, o iš dalies ir Judas, su aramajais kariavo. Jahvistinis pasakojimas dažniausiai mini Kanaano pietų vietoves, todėl logiškai daroma išvada, kad jis atsirado būtent pietinėje jo dalyje, taigi Judo teritorijoje. Galime vardyti kai kuriuos ryškesnius skiriamuosius J bruožus: kaip jau minėta, Dievas čia vadinamas jhwh vardu, sandoros kalnas – Sinajumi, kai tuo tarpu elohistinė gija jį vadina Horebu, Palestinos gyventojus – kanaaniečiais (elohistinė ir deuteronomistinė – amoritais), Mozės uošvį J vadina Reueliu (elohistas – Jetru) ir kt. Tokie argumentai, leidžiantys brėžti hipotetines skiriamąsias ribas tarp vieno ir kito pasakojimo tipo, vis dėlto yra ne definityvūs, bet indikatyvūs. Čia svarbu jų kiekybė, nes kokybės požiūriu jie nėra itin stiprūs. Svaresni yra J pasakojimo turinį liečiantys bruožai. J vadinamas istorijos teologu. Į išrinktosios tautos istoriją nuo pat žmonijos pradžios (tai traktuojama kaip priešistoriniai pasakojimai) jis žvelgia organiškai ir nuosekliai, kaip į Dievo gelbstinčio veikimo erdvę, kurioje pirmųjų žmonių nuodėmės prakeikimas įveikiamas palaiminimo pažadu Abraomui, jo palikuonims, Izraeliui, o vėliau atitenka visoms žemės tautoms. Šis pasakojimas išties turi savo vidinę logiką: kūrimo harmoniją sutrikdo žmogaus, panorėjusio tapti kaip Dievas, nuodėmė, to rezultatas – sugriauti santykiai tarp jo ir Kūrėjo; iš to išplaukia žmogaus negebėjimas išlaikyti ryšį su žmogumi, ką vaizdžiai atskleidžia Kaino ir Abelio istorija; žmonija vis labiau degeneruoja, ir Dievas nusprendžia ją bausti tvanu, po kurio išlieka tik vienas klanas; bet iš Babelio statymo epizodo matyti, jog ir potvaninė žmonija ne ką geresnė. Į šį totalų žmonijos nuosmukį Dievas atsiliepia išrinkdamas Abraomą, kuris bus naujos tautos pirmtakas. Visas J pasakojimas – tai pasakotojo bandymas žvelgti į istoriją kaip į priežastinę tarpusavyje susijusių įvykių, kurie rutuliojasi tam tikro tikslo link, grandinę.

Kaip pavyzdį pateikiame kelis Pradžios knygos tekstus, sutartinai priskiriamus J pasakojimui (daugelis tekstų yra kontroversiški`, ir jų čia neminėsime): Pr 2, 4b–4, 26; Pr 6, 1–8; Pr 9, 18–24; 10, 8–19.28–30; Pr 11, 1–9.28–30; 12, 1 t.t. (visus šiuos tekstus šiek tiek paveikęs kunigiškasis pasakojimas); Pr 18, 1 t.t.; 28, 13–16; Pr 29, 2–14.31–35; Pr 43, 1 t.t.; Pr 50, 1–11.

Elohistinis pasakojimo tipas (trumpinamas E). Tai nedaug ką vėlesnis rašytinis šaltinis už jahvistinį, datuojamas IX–VIII a. pr. Kr. Čia minimos vietovės priklauso šiaurinei Kanaano teritorijai, taigi manoma, kad E gimė krašto šiaurėje, vadinasi, Izraelio karalystėje. Į Judą E rašytinis palikimas greičiausiai bus patekęs žlugus Izraelio karalystei 722–721 m. pr. Kr., kur ir buvo toliau redaguojamas.

E pasakojimas tyrinėtojams kelia nemažai problemų, mat Biblija išsaugojo labai mažai jo fragmentų (kai kurie tyrinėtojai netgi bandė neigti egzistavus E). Lygindami J su E jau minėjome keletą leksikografinių šio šaltinio bruožų. Be to, galime pridurti, kad E nepasakoja nei apie pasaulio sukūrimą, nei apie žmonijos pradžią, nesidomi istorine–politine situacija, kas pastebima J, skirtingai nuo J, E pripažįsta tarpininkavimus tarp Dievo ir žmogaus (angelai, pasirodymai sapnuose), yra kritiškas kanaaniečiams ir jų kultui, čia jaučiama stipri IX a. pr. Kr. pranašų įtaka (žr. Pr 35, 1 t.t.; Iš 32; Joz 24, 14 t.t.; savitas taip pat yra titulo „pranašas“ priskyrimas asmenims, turėjusiems išskirtinius santykius su Dievu; žr. Pr 20, 7 ir Įst 34, 10) ir kt. Be viso šito, E pasirodo esantis rafinuotas psichologas – užtenka paskaityti Pr 22 sk.!

Pagrįstai tikros E gijos ištraukos yra šios (kai kur atsekami kitų gijų elementai): Pr 20, 1 t.t.; Pr 21, 1–14; Pr 22, 1–19; Pr 27, 1 t.t. (J); Pr 28, 10–12.17–22; Pr 29–34 sk. (J); Pr 35–37 sk. (J ir P); Iš 3, 1 t.t. (J); Iš 11, 1–3; Iš 18, 1 t.t. ; Iš 32, 1 t.t.; Sk 12, 1 t.t.; Įst 32, 1 t.t.; 34,1 t.t. (J).

Deuteronomistinis pasakojimo tipas (pavadinimas kyla nuo graikiškų žodžių junginio deutero – „antrasis, pakartotas“ ir nomos – „įstatymas“; trumpinamas D). Dauguma šiam šaltiniui priklausančių tekstų identifikuojama su Pakartoto Įstatymo knyga ir tradiciškai manoma, kad jo publikavimas sutampa su Įstatymo knygos atradimu Jošijo religinės reformos pradžioje, 622–621 m. pr. Kr. (žr. 2 Kar 22–23 sk.). Sunku pasakyti, koks tikrai buvo rastos Įstatymo knygos turinys, bet realiomis sąsajomis tarp jos ir deuteronomistinio pasakojimo visiškai neabejojama. Manoma, kad šios rašytinės gijos užuomazgos yra šiaurinėje karalystėje, o ji intensyviai rutuliojama ir redaguojama Babilonijos tremties metais (597/87–539 m. pr. Kr.).

Lyginant su anksčiau aptartais pasakojimų tipais, šį yra gana lengva atpažinti: jame nuolatos daromos įžvalgos į galingus Viešpaties darbus Izraelio istorinėje praeityje ir tuo motyvuojamas raginimas paklusti jo įsakams ir įstatams; šiam pasakojimui būdinga savita istorijos vizija, kuri tautos nepaklusnumu sandorai siekia aiškinti Izraelio ir Judo žlugimą. Deuteronomistas yra talentingas pamokslautojas. Jo skelbimo šerdis – Izraelis yra Dievo išsirinkta tauta, jo nuosavybė, todėl raginimas paklusti Dievui „visa širdimi ir visa siela“ yra suprantamas kaip atsakas į pirmesnę Dievo meilę. To reikalauja pati išrinkimo logika. Per visą deuteronomistinį pasakojimą eina ryški minties linija – nusidėjėlis gyvena griuvėsiuose, o teisusis „renka“ materialinius ir dvasinius turtus. Tai suformuluota vienu iš esminių deuteronomistinės teologijos principų: už gera Viešpats atlygina geru, už bloga – baudžia (apie čia dažnas stereotipines formuluotes žr. vėliau Kai kurios literatūrinės Tôrāh formuluotės). Iš šios rašytinės Penkiaknygės gijos vėliau išaugs deuteronomistinės minties mokykla, kuri po Babilonijos tremties rašys Izraelio istoriją, apimančią Jozuės, Teisėjų, Samuelio ir Karalių knygas.

Kunigiškasis pasakojimo tipas (trumpinamas P, nuo vokiečių kalbos žodžio Priester– „kunigas“). Tai kunigiškoje aplinkoje gimusi rašytinė Penkiaknygės gija, datuojama laikais po tremties. Manoma, kad tai kunigų klasei priklausančio redaktoriaus apie 400 m. pr. Kr kelių rašytinių dokumentų kompiliacija, su įvairiais intarpais ir papildymais. P šaltinio redagavimo pabaiga, galime sakyti, žymi ir visos Penkiaknygės redagavimo pabaigą. Tai jau buvo atlikta apie 330 m .pr. Kr. Taigi maždaug tuomet Penkiaknygė įgavo savo galutinę formą, neskaitant dar kai kurių mažų redakcinių pakeitimų.

P bando pasakoti Izraelio istoriją labai tiksliai: nurodomos įvykių datos, pradedama pasaulio sukūrimo įvykiu (pirmasis Pr knygos pasakojimas apie kūrimą priklauso kaip tik P, žr. Pr 1, 1–2, 4a). Kritinės egzegezės studijos atskleidė čia dažnai minimų šifrų reliatyvų ir dirbtinį pobūdį, tačiau chronologinėje P sistemoje pirmiausia reikia ieškoti teologinių jos kriterijų ir pateisinimo. Čia, pavyzdžiui, galime įžvelgti tam tikrą žmonijos istorijos periodizavimą – kiekvieno naujo jos etapo pradžioje aptinkame kažkokį reikšmingą Dievo veikimą, jo proveržį žmogaus link, kas, biblinio autoriaus akimis, ir steigia pačią išganymo istoriją. Po pasakojimo apie tvaną eina sandoros su Nojumi epizodas, kur Dievas konkrečiai įsipareigoja žmogaus atžvilgiu ir reikalauja iš jo tam tikro atliepo (žr. Pr 9, 1–17); Abraomo išrinkimas P gijoje vėlgi prasideda Dievo sandoros su juo epizodu – Dievas įsipareigoja ir reikalauja, kad Abraomas laikytųsi apipjaustymo praktikos (žr. Pr 17, 1 t.t.). P pasakojimo stilius labai iškilmingas, jis daug dėmesio skiria kultui, genealogijoms, labiau nei kuris kitas rašytinis šaltinis rutulioja Dievo transcendentiškumo ir šventumo idėją. Dievas P autoriui yra Visatos Kūrėjas ir Viešpats. Tokia Dievo samprata savaime tarp jo ir žmogaus sukuria distanciją, tačiau, paradoksalu, P pasakojime Dievas reiškiasi kaip esantis arti žmogaus ir pasaulio.

P pasakojimui priskiriami tekstai: jau minėtas Pr 1, 1–2, 4a, 5, 1–27.30–32; Pr 9, 1–7.28–29; Pr 11, 10–27.31–32; Pr 17, 1 t.t.; 23, 1 t.t.; Pr 25, 7–30; Pr 27, 46–28, 9; Pr 35, 9–13.15.22–29; Pr 46, 6–27; Iš 1, 1–7.13–14; Pr 6, 2–30; Pr 7, 1–13.19–20.23; Pr 8, 1–3.12–15; Pr 11, 9–12.20.28; Pr 12, 40–51; Pr 25–31; Pr 34, 29–30; visa Kunigų knyga, Sk 1–10; Sk 13–14; Sk 16, 1–19; iš dalies Sk 20 sk., Sk 22, 1 t.t.; Sk 28–30 ir Sk 33–36.

Apžvelgę šiuos keturis skirtingus Penkiaknygės pasakojimo tipus, galime aiškiai suprasti, koks sudėtingas buvo jos redagavimas. Klasikinė rašytinių šaltinių teorija šiandien atsako į daugybę klausimų, kuriuos kelia Penkiaknygė, bet daug jų dar palieka neatsakytų. Mes išties matome, kad pasitelkus į pagalbą daugelio mokslo sričių galima artintis prie Biblijos lobyno, ir įvairūs moksliniai tyrinėjimai dažnai pateisina mūsų norą suprasti. Tačiau su Biblija yra kaip ir su pačia Dievo karalyste – jos „nepadėsi ant stalo“ visiškai aiškios ir visiškai paliečiamos. Taip yra todėl, kad joje žmogaus žodžiu į mus kreipiasi Dievas.

Mūsų pateiktų paskirų pasakojimo tipų tekstų nuorodų tikslingumas yra kiek dvilypis. Viena vertus, iš to mums aiškėja, kad Penkiaknygę rašė ne vienas autorius ir ne vieną šimtmetį. Skaitytojas, imdamas skirtingiems šaltiniams priskiriamus tekstus, gali juos tarpusavyje lyginti, atpažindamas jų autorių požiūrių savitas detales, jiems būdingą kalbos stilių, aktualias teologines problemas ir pan. Kita vertus, toks Biblijos skaitymas, kai teksto visuma skaidoma į mikroskopines daleles, bandant atpažinti kur, kiek ir kada prie jo rašymo prisidėjo J, E, D ar P, su kasdieniu Dievo žodžio klausymu dažnai ne daug ką turi bendra. Tai, be abejonės, mokslinių jos studijų prerogatyva, nors iš esmės viena kitam neprieštarauja, kaip kad ir du skirtingi poliai, sudarantys tą patį apskritimą.

Teisinė proza. Kitą reikšmingą Penkiaknygės tekstų kompleksą, greta pasakojamosios (istorinės) prozos, sudaro teisinio pobūdžio literatūra. Čia šie tekstai užima išskirtinę vietą, mat visi juose sutelkti įsakai ir įstatai kvalifikuojami kaip Jahvės žodis, apreikštas Mozei, o per jį paskelbtas ir visai Izraelio tautai (Mozės kaip tarpininko vaidmuo ir yra esminis motyvas, dėl kurio jam tradiciškai buvo priskiriama Tôrāh autorystė). Taigi nors tarp įvairių teisinių Penkiaknygės kodeksų, be panašumų, pastebima ir tam tikrų skirtumų (arba apskritai teisyno kaitos ir evoliucionavimo bruožų), visus juos vienija ta pati principinė kokybė – tai yra Dievo apreikšta Tôrāh.

Yra trys didieji Penkiaknygės teisiniai kodeksai: sandoros kodeksas (žr. Iš 20, 22–23, 33), deuteronominis kodeksas (žr. Įst 12, 1–26, 15) ir šventumo kodeksas (žr. Kun 17–26 sk.). Be šių pagrindinių įstatymų rinkinių, Penkiaknygėje dar yra du etinio dekalogo variantai (žr. Iš 20, 2–21 ir Įst 5, 6–18), randami sandoros tarp Dievo ir Izraelio kontekstuose, vadinamasis kultinis dekalogas (žr. Iš 34, 11–26), kurį sudaro, spėjama, patys seniausi įvairias liturgines praktikas ir šventes liečiantys įstatai, taip pat yra kelios mažos įvairių įstatų kolekcijos Sk knygoje bei kunigiškajai gijai priskiriamos šventyklos kulto (žr. Iš 25–32) ir aukojimo (žr. Kun 1–7) įstatymų kolekcijos.

Chronologiniu požiūriu, daugumos Senojo Testamento tyrinėtojų nuomone, seniausi iš šių teisynų kompleksų yra etinio dekalogo, arba dešimties Jahvės žodžių, rinkiniai (beje, jie kalba, kaip mums įprasta sakyti, ne apie įsakymus, bet apie Jahvės žodžius; šis, dažnai nepastebimas akcentas išties yra labai reikšmingas biblinei sandoros tarp Jahvės ir Izraelio sampratai, bet apie tai vėliau). Abiejose etinio dekalogo formuluotėse sutelkta moralės esmė, taigi šie rinkiniai yra bet kurių svarstymų apie Senojo Testamento moralę šaltiniai. Spėjama, kad jų užuomazgos siekia Mozės laikus (maždaug XIII a. pr. Kr. antroji pusė)26. Iš trijų didžiųjų kodeksų seniausias yra sandoros kodeksas. Tai kompleksiškas įstatymų rinkinys, atspindintis tokią visuomenę, kurios socialinis pagrindas buvo šeima (plačiąja prasme) – to paties protėvio palikuonys iki trečios kartos. Tokioje visuomenėje aukščiausias juridinis autoritetas buvo šeimos tėvas. Šis kodeksas nemini miesto, o taip pat ir komercinių ryšių. Jam išskirtinai rūpi ryšiai tarp žmonių, kurie gyvena mažuose kaimuose ir verčiasi žemdirbyste bei gyvulių auginimu. Taigi tai jau yra užuominos į sėslų gyvenimo būdą, nors dabartinis šio kodekso kontekstas yra pasakojimas apie Sinajaus sandorą, kai izraelitai dar buvo klajokliai27.

Formos požiūriu Senojo Testamento įstatymai skirstomi į apodiktinius ir kazuistinius (ši distinkcija apskritai būdinga visų antikinių Artimųjų Rytų teisei)28. Pirmuosius galime vadinti absoliučios teisės atvejais, kai įstatymai ar draudimai formuluojami besąlygiškai ir be išimčių. Šiam įstatymų tipui priklauso dekalogo imperatyvai – gerbsi, nevogsi, nežudysi ir t. t., – nepaliekantys erdvės „jeigu“ atvejams. Kiti apodiktinių įstatymų pavyzdžiai: Iš 21, 15–17, kur teisė taip pat nenumato jokių išlygų dėl susiklosčiusių aplinkybių ar pan.; Įst 27, 15–26 randamos prakeikimų formuluotės taip pat laikomos apodiktinės teisės pavyzdžiais, jos irgi nepripažįsta išimčių ar galimų aplinkybinių niuansų.29 Kazuistinės formuluotės, atvirkščiai, yra hipotetinės. Kitaip sakant, jos svarsto „atvejus“ (lot. casus– „atvejis“). Taigi kazuistiniuose įstatymuose figūruoja „jeigu“ – jeigu tu<...>, jeigu koks žmogus<...>, kas pažeidžia, <...> – po kurio reguliariai ištariama sankcija (žr. Iš 22 sk.).

Tiek apodiktinių, tiek kazuistinių įstatymų tipų aptinkama antikinių Artimųjų Rytų teisės kodeksuose. Tačiau įdomu tai, kad apodiktinių įstatymų atvejų Biblijoje yra reliatyviai daugiau. Anot Ska, tai iš dalies galima paaiškinti tuo, kad Izraelis, kaip tauta, buvo negausi ir palyginti silpna kitų Kanaano kaimyninių tautų apsuptyje. Izraelyje įstatymai būtent dėl to ir buvo formuluojami taip drastiškai, mat tai besąlygiškai gynė pavienių asmenų ir visos tautos išlikimą iškilus pavojui30.

––– Kai kurios Tôrāh literatūrinės formos

Sagà. Tai anonimiškas pasakojimas, iš pradžių egzistavęs žodine forma ir taip perduotas iš kartos į kartą. Šia prozine literatūrine forma siekiama paaiškinti kokio nors ypatingo reiškinio priežastis ar prasmę. Pavyzdžiui, Babelio bokšto statymo istorija (žr. Pr 11, 1–9) sukurta ne biblinio pasakojimo pagrindu. Tai sagà, priklausanti antikinių Artimųjų Rytų raštijai ir aiškinanti ziguratų, arba šventų Babilonijos bokštų, atsiradimą. Izraelyje ši sagà virto pasakojimu apie tai, kaip žmonės pradėjo kalbėti skirtingomis kalbomis, o dabartiniu savo kontekstu siekia atskleisti žmonijos regresą – naujoji žmonija po tvano dėl savo iškreipto santykio su Dievu nėra pajėgi sugyventi ir tarpusavyje.

Sagà dažnai aiškina kokio nors vardo ar vietos, papročio ar ritualo atsiradimą, taigi siekia atskleisti kokio nors enigmatinio fakto priežastis. Tai vadinamasis eziologinis sagos (arba legendos, žr. toliau) tipas. Pavyzdžiui, Pr 32, 32 epizodas aiškina paprotį Izraelyje nevalgyti tam tikros gyvulio šlaunies dalies, susiedamas tai su Jokūbo grumtynių su angelu epizodu. Biblijoje randame tai pat etimologinių eziologijų, t. y. aiškinančių vardų kilmę. Jos neturi jokio istorinio pagrindo, bet remiasi populiaria vardų etimologija31.

Izraelyje svarbiausi buvo su genties istorija susiję šio pobūdžio pasakojimai, kuriais aiškinama etninės grupės, taip pat ir viso Izraelio kilmė. Penkiaknygės pasakojimuose tai siejama su iškilių biblinių personažų vardais (žr. Pr 12, 1 t.t.)32.

Legenda. Tai iš esmės analogiška sagai literatūrinė forma. Nubrėžti ribas tarp sagos ir legendos ne visada yra lengva, kadangi jos tarpusavyje dažnai susipina. Skirtumas galbūt tik tas, kad sagai rūpi, kaip minėjome, genties, klano fenomenas, nepaisant to, kad jį aiškina pasitelkdama protagonistines biblines figūras. O legenda savo dėmesį sutelkia labiau į individą, negu į asmenų grupę.

Čia vertėtų šį tą pasakyti apie pačios legendos sampratą ar mūsų išankstines nuostatas dėl šia forma pasakojamų istorijų tikrumo. Teisingai pastebi Soggin, kad terminas „legenda“ sukelia mūsų negatyvią reakciją ta prasme, kad legendą mes daugiau ar mažiau prilyginame fantastiniam pasakojimui. Tačiau etnologijoje ir religijų istorijoje šio žodžio vartojimas yra perdėm pozityvus: legenda yra įvykio ar patirties, kurie realiai galėjo įvykti ir būti išgyventi, prisiminimas arba kokio tikrai gyvenusio asmens prisiminimas. Tačiau legendoje fiksuojama atmintis siejama su priešistorine epocha, iš kurios mus pasiekė tik tradiciniai liaudies pasakojimai. Taigi čia turime reikalą su istoriografija tų grupių, kurios dar nepasiekusios istoriografinės brandos, t.y. kurių pasakojamoji atmintis dar nėra pajėgi sintetinti ir nuosekliai aiškinti įvykius toje istorinėje plotmėje, kuri savaime suprantama šiandienei istoriografijai. Ši branda iš esmės yra gebėjimas kritiškai vertinti savo praeitį, ir ją sąlygoja daugybė veiksnių – istorinių–politinių, kultūrinių, ekonominių. Tačiau visa tai nereiškia, kad šios dvi fazės – žmogaus, gebančio apie praeities įvykius prabilti legendos lygmeniu ir pasiekusio istoriografinę savimonę, – negali sugyventi tarpusavyje33. Taigi jeigu kai kurie Biblijos pasakojimai priskiriami legendai, tai nereiškia, kad jie yra netikri, o tik išgalvoti biblinių autorių norint šį tą mums paaiškinti ar mus pamokyti. Juose, be abejonės, susipina istorinė atmintis su ryškiais legendiniais elementais. Todėl turime neišleisti iš akių pasakojamosios žmogaus atminties legendos ir istoriografijos skirtumų. Pirmuoju atveju įvykių istoriškumas toli gražu nėra anuliuojamas, atvirkščiai, apie juos kažkas teigiama siekiant paaiškinti jų priežastis ir prasmę. Kitaip tariant, vienareikšmiškai galime teigti, kad legendos atsiradimo pagrindą sudarė istorinė žmogaus patirtis, siejama su konkrečiu istoriniu laiku, erdve bei tikrais personažais (išsamiau apie šią problemą žr. Excursus 2).

Atidžiai skaitydami Pr knygos pasakojimų ciklą apie patriarchus (žr. Pr 12–50 sk.), pastebėsime, kad šie pasakojimai kaip tik mažai ką turi bendra su istoriografine mąstysena. Tiesa, čia pasakojama istorija turi savo kryptį (pažadėtos žemės link), bet neužmirškime, kad ją, žodinės tradicijos pagrindu, redagavo jau vėlesni knygos redaktoriai. Šiuose skyriuose nerandame didelės reikšmės istorinių faktų, ir taip yra todėl, kad patys šaltiniai (taigi pasakojamoji atmintis žodine forma) buvo „nepajėgūs“ jų fiksuoti ir kaupti (faraonų ar kitų svarbių personažų vardai, chronologija ir t.t.). Izraelis pasiekė istoriografinę savimonę tik monarchijos laikais (X a. pr. Kr.), taigi praėjus aštuoniems amžiams nuo Abraomo pašaukimo keliauti34.

Tarp Penkiaknygės legendų galima išskirti, pavyzdžiui, šias: Pr 22 sk., pasakojančią apie tai, kaip Dievas bandė Abraomą; Pr 28, 10–22 , pasakojančią Betelio kilmės istoriją; taip pat legendas, aiškinančias apipjaustymo praktikos atsiradimą – Pr 17 sk., Iš 4, 24–26 (plg. taip pat deuteronomistinei istorijai priklausantį epizodą Joz 5, 2–9).

Istorinė novelė. Tai istorinį pagrindą turintis pasakojimas, kurio siužetas visų pirma konstruojamas remiantis biblinio personažo gyvenimo aplinkybių dramatiškumu. Istorines noveles galime laikyti pavyzdiniais pasakojimais, mat jų herojai visuomet yra pristatomi kaip pavyzdinio elgesio modeliai. Taigi šia literatūrine forma siekiama apibrėžti, koks elgesys tam tikrų įsitikinimų sistemoje yra žmogui siektinas. Istorinė novelė, pateikdama vertinimą to, kas yra geras ir kas blogas elgesys, sykiu formuoja ir mūsų vidinę nuostatą, kuri konretizuojama tam tikrais veiksmais esant įvairioms abipusio santykio aplinkybėms. Vienas gražiausių istorinės novelės pavyzdžių Biblijoje yra Juozapo gyvenimo pasakojimas (žr. Pr 37–50 sk. ; taip pat galite žr. kitas biblines noveles – Rut, Jdt, Est knygos).

Čia aptarėme tik keletą biblinės prozos pavyzdžių, aptinkamų pirmosiose jos knygose. Skaitytojui tikriausiai jau tapo aišku, kad norint Bibliją suprasti reikia daug pastangų ir žinių. Tai jį įgalina skverbtis į gylį, t. y. ieškoti tekste prasmės. Pažodinis Biblijos supratimas daugeliu atvejų kelia tik nesusipratimus, todėl rimtam skaitytojui dera nuolatos klausti – ką vienu ar kitu pasakojimu norėjo pasakyti biblinis autorius savo laikmečio žmonėms? Ką vienas ar kitas pasakojimas reiškia mums šiandien? Tai jau reikštų balansuoti tarp egzegezės ir hermeneutikos. Bet apie tai pasvarstysime tolesniuose skyriuose.

Tuo tarpu dar apžvelgsime retus senosios hebrajų poezijos pavyzdžius, išsibarsčiusius po visą Penkiaknygę. Prieš tai siūlome keletą teorinių pastabų apie šį literatūrinį žanrą35.

Biblinė poezija. Bendrai kalbant, poetinis žanras Biblijoje užima reikšmingą vietą. Didelė dalis jos tekstų, pradedant vos keliose eilutėse sutelpančiais intarpais ir baigiant ištisais poetiniais kūriniais (kaip, pavyzdžiui, Psalmynas), yra poezija. Tai rodo, kad poezija plačiąja prasme buvo svarbi Dievo tautos gyvenime. Giesmėmis ji ne tik šlovino Dievą, visos kūrinijos Viešpatį, ne tik apdainavo galingus jo darbus istorijoje ir pan., bet taip pat pratrūkdavo ir kasdieniuose savo darbuose bei švenčių metu. Todėl Biblijoje, be religinės poezijos, aptinkama ir pasaulietinė, t. y. įvairios sėjos ir pjūties meto, karo, vestuvių ir kt. giesmės. Poetiniu žodžiu, be to, Izraelį nuolat prakalbindavo tautos pranašai ir išminčiai. Kiekvienam aišku, kad poezija yra savitas žodžio pasaulis. Į mus ji prabyla įvairių meninių raiškos būdų gausa, sukeldama įvairias asociacijas, vaizdinius, žadindama prasmės nuojautą. Kokia yra ta biblinė poezija? Kuo ji savita?

Kalbant apie hebrajų poeziją, patikimiausias kriterijus, skiriantis ją nuo prozos, buvo apibrėžtas anglikonų vyskupo Williamo Lowtho (1753 m.). Lowthas jį pavadino parallelismus membrorum (liet. „narių paralelizmas“; elementas savitas ne tik hebrajų, bet ir kitų semitinių kalbų poezijai). Parallelismus membrorum tekste atpažįstamas iš žodžių ar kalbinių jungčių pasikartojimo, t. y. jeigu pirmoje eilutėje yra teiginys, antrojoje tas pats teiginys bus suforuluotas analogiškai, bet kitokiomis sąvokomis. Kartais tas pats reiškinys kartojasi ir kitose eilutėse. Taigi parallelismus membrorum esminis principas – tos pačios idėjos pakartotinė išraiška kitokiais terminais. Pagal pasikartojimo išraiškos būdą paralelizmai skirstomi į:

sinoniminį paralelizmą, kai pirmoje eilutėje išreikšta idėja pakartojama kitoje; ji formuluojama skirtingais, bet daugiau ar mažiau tolygiais žodžiais (žr. Sk 21, 27–30; Ps 113, 1b–3);

antitetinį paralelizmą, kai pirmos eilutės mintis dar sustiprinama antrojoje priešinga sąvoka (žr. Pat 11 sk., kur figūruoja antitetinai paralelūs posakiai – teiginį seka priešingas, bet jį sustiprinantis kitas teiginys);

sintetinį paralelizmą, kai pirmos eilutės mintis papildoma antrojoje ir kitose eilutėse (žr. Ps 17, 3–5; Ps 63, 2–4);

klimaktinį paralelizmą, kai pirmos eilutės mintis išsakoma antrojoje ir kitose, padidinus reiškinio mastą lyginant su pirmuoju teiginiu (žr. Am 1, 3: „Dėl trijų Damasko nusikaltimų / ir dėl keturių“, t. y. dėl nesuskaičiuojamų Damasko nusikaltimų; Pat 6, 16: „Šešių dalykų Viešpats nekenčia, o septyni jam kelia pasibjaurėjimą“, t. y. nesuskaičiuojami yra dalykai, kurių Viešpats nekenčia).

Kaip minėjome, visa biblinė poezija praktiškai skiriama į du polius – pasaulietinę (arba liaudies) bei religinę (arba liturginę) poeziją. Poetinius Biblijos kūrinius įprasta vadinti giesmėmis, darant užuominą į tai, kad Izraelyje įvairios poemos buvo giedamos (dainuojamos) ar bent jau recituojamos pagal tam tikrą ritmą. Daryti distinkciją tarp pasaulietinės ir religinės poezijos Biblijoje ne visada yra vienodai lengva, mat Izraelyje šios dvi žmogaus gyvenimo sferos buvo glaudžiai tarpusavyje susijusios. Nesvarstydami šios problematikos, čia skaitytojui pateikiame keletą pasaulietinės poezijos pavyzdžių (religinės Biblijos poezijos aptarimą žr. Psalmyno apžvalgoje).

Tai darbo giesmės – Sk 21, 17–18, šulinio kasėjų giesmė; aliuzijų į pjūties metą randame Iz 9, 2; Iz 16, 9–10; Jer 25, 30; Jer 48, 33; Ts 9, 27; Iz 23, 15–16 aptinkame satyrą apie senąją prostitutę, Tyro miesto įvaizdį; Iz 5, 11–13; Iz 22, 13; 56, 12; Am 6, 4–6; Gg 5, 1 sueigų giesmes; 2 Sam 1, 19–27 elegiją; Iš 15, 1–18.21; Ts 15, 16 pergalės giesmes; Iz 21, 11–12 nakties sargybos giesmės fragmentą. Izraelyje populiarios buvo karo giesmės, kurių pavyzdžių aptinkame Ts 5 sk.; Joz 10, 12–13; taip pat vestuvių giesmės arba meilės lyrika, kurios iškiliausias pavyzdys Biblijoje – Giesmių giesmės knyga.

Senoji hebrajų poezija Penkiaknygėje. Kaip jau matėme, praktiškai visa Penkiaknygė yra prozos kūrinys, pasakojantis Dievo rūpesčio žmogumi istoriją. Į šį pasakojimą įausta kita ryški minties linija – Izraelio įstatymas, įpareigojantis žmogų atsiliepti sandoros Dievui, palaikant tam tikrą tvarką (harmoniją) santykyje su šiuo Dievu ir kitais žmonėmis. Tačiau kartkartėmis čia pasitaiko ir poetinių intarpų, kurie, manoma, yra patys seniausi hebrajų poezijos pavyzdžiai. Pažvelkime trumpai į kai kuriuos iš šių tekstų:

Lamecho giesmė (žr. Pr 4, 23–24). Skaitytoją iškart nustebins čia išreikštas žiaurumas ir keršto neribojimas – „[...] užmušiau vyrą už žaizdą, bernioką už įdrėskimą“. Ši giesmė lingvistiniu požiūriu neturi jokių sąsajų su kuriuo nors iš rašytinių Penkiaknygės šaltinių. Manoma, kad ji yra ankstyvesnė dar už J ir E gijas. Išlikusi liaudyje žodine forma, į tekstą buvo įterpta redagavimo metu. Greičiausiai tai aršaus kario, kuris dar nepažįsta vadinamojo atlygio įstatymo, ribojančio asmeninio keršto mastą (kerštas turi atitikti skriaudą), giesmė. Teologiniu požiūriu Penkiaknygės redaktorių ji labai kūrybingai įkomponuota į visą priešistorės pasakojimą (Pr 1–11 sk.). Skaitydami šiuos skyrius atidžiai, pastebėsime, kad čia siekiama atskleisti, kaip progresyviai „smunka“ žmonijos moralė. Iš pradžių žmogus neigia savo kūriniškumą, nes jis nenori pripažinti jam, kaip kūriniui, nubrėžtų ribų (žr. Pr 3 sk.). Iš Kaino ir Abelio istorijos matome, kad žmonių tarpusavio sugyvenimas yra praradęs pusiausvyrą: Kainas užmuša brolį, nes jam pavydi (žr. Pr 4, 1–16). Po to turime šią giesmę – žmogus kerštauja be jokių ribų ir t. t. (tvano ir Babelio bokšto istorijose pasakojimas apie žmonijos „nukrypimą iš kelio“ tik intensyvėja, kol Abraomo pašaukimu Dievas suteikia jai naujos pradžios galimybę).

Pergalės giesmė (žr. Iš 15, 1–18.21). Šios kompozicijos laikmetį yra sunku nustatyti – vieni Biblijos tyrinėtojai mano, kad ji siekia dar priešmonarchinius laikus (XI a. pr. Kr.), anot kitų, ji buvo sukurta deuteronomistinės tradicijos, taigi keliais šimtmečiais vėliau. Nepaisant šių diskusijų, tai yra įstabus Viešpaties šlovinimo už išvadavimo stebuklą himnas. Jo autoriaus patirtis yra lengvai apibrėžiama – Viešpats bėdoje gina savuosius. Bet Viešpaties gelbėjimas turi kryptį – šioje giesmėje dainius kalba apie Ziono kalną, šventąją Viešpaties rankų darbo buveinę, kuri kaip paveldas atiteko bėgliams iš Egipto (plg. 17 eil.). Taigi ėjimas iš – į (iš Egipto į pažadėtą žemę, iš nelaisvės į laisvę, iš tamsos į šviesą) – tokia išganymo istorijos dinamika bus apdainuota dar ne vienoje Senojo Testamento giesmėje. 21 eil. esanti Mirjamos giesmė – tai mažesnės apimties paraleli kompozicija Mozės ir izraelitų giesmei. Ji galėjo būti pastarosios priedainiu36.

Jokūbo palaiminimai (žr. Pr 49, 1–27; ši poetinė kompozicija yra paraleli Mozės testamentui, kurį randame Įst 33 sk.; abi šios palaiminimų serijos priklauso vadinamajai herojų paskutinių žodžių literatūrinei formai). Šie palaiminimai, skirti dvylikai Izraelio giminių, yra Pradžios knygos užsklandoje, taigi jais baigiamas pasakojimas apie Izraelio protėvius. Kartu jie atveria žvilgsnį ateičiai, kurią saisto palaiminimų pildymasis Izraeliui. Centrinę vietą šioje palaiminimų grandinėje užima palaiminimas, skirtas Judo žemei (žr. 8–12 eil.). Iš Judo kilusi dovydiška dinastija Biblijoje svarbi tuo, kad su ja siejama išrinktosios tautos ateities viltis – iš jos kils šią viltį pateisinantis idealus karalius, jis bus teisus ir išmintingas, įkurs žemėje teisingumą (žr. 2 Sam 7 sk.; Jer 25, 5–6). Įdomu tai, kad Judui skirto palaiminimo branduolį „Skeptras nepaliks Judo nei valdovo lazda, kolei neateis tas, kuriam tai priklauso“ (10 eil.) krikščioniškoji tradicija visų pirma suprato ir aiškino dovydiškos mesijinės tradicijos šviesoje37.

Kiti poezijos Penkiaknygėje pavyzdžiai yra šie: Nojaus žodžiai (žr. Pr 9, 25–27), Bileamo orakulai (žr. Sk 23, 7–30; Sk 24, 3b–9.15–24), Mozės giesmė (žr. Įst 32 sk.).

Kiekvienas skaitydamas šiuos tekstus lengvai atpažins tą išskirtinę hebrajų poezijos žymę, kurios dėka sukuriamas teksto grožis ir jo turinio stiprumas. Parallelismus membrorum – taip neįprasta mūsų ausiai, bet taip sava Biblijos autoriams. Šis idėjų raiškos būdas poetiniuose tekstuose yra, sakytume, nelygu koks jų autorių retorinis žaismas su mumis – skaitytojais. Dažnai tarsi esame kviečiami pakartotinai išgirsti vis tą patį, kad patikėtume, jog tai greičiausiai yra tiesa...

Štai tik kelios eilutės iš ką tik minėtos Mozės giesmės, esančios beveik pačioje Pakartoto Įstatymo knygos užsklandoje. „Už nugaros“ izraelitams liko prisiminimas apie gelbstintį jų Dievo proveržį istorijon. Iš savo rūpesčio ir meilės jis nusižiedė sau tautą – poetas apie tai kalba ne tik vienais iš gražiausių bibliniais įvaizdžiais, bet ir pačia poezijos technika:

[...] Viešpaties dalis yra jo tauta,
Jokūbas yra jo paveldas
Jis rado jį dykumoje –
tyruose vaitojančios dykumos
Priglaudė jį, rūpinosi
saugojo kaip savo akies vyzdį.

[...] jis išskleidė savo sparnus ir, paėmęs jį
nešė pirmyn ant savo sparnų (Įst 32, 9–11).

––– Kai kurios Tôrāh literatūrinės formuluotės

Apibrėždami literatūrinės formuluotės sąvoką sakėme, kad tai fiksuota ir labai paplitusi kalbinė išraiška. Penkiaknygėje kartkartėmis randame vis pasikartojančias įvairias formuluotes (ar išraiškos formas), apibūdinančias paskirų knygų ar pasakojimo gijų leksikoną.

Pavyzdžiui, skaitant Pakartoto Įstatymo knygą, iškart į akis kris čia nuolat besikartojanti formulė: „Viešpats yra tavo / mūsų / jūsų Dievas“ (šiuo atveju nebūtinos net tekstinės nuorodos, nes formulė čia pasikartoja šimtus kartų; galimos ir jos modifikacijos, pvz., „Viešpats, tavo protėvių Dievas“). Šiai knygai taip pat būdingas posakis „visa širdimi ir visa siela“ (žr. Įst 4, 29; 6, 5; Įst 10, 12; 11, 13; Įst 13, 14), nurodantis tikro žmogaus atsiliepimo sandoros Dievui matą, čia dažnas posakis „kraštas, kurį Dievas jums duoda kaip paveldą“ (ar adekvačios šios idėjos formuluotės; iš viso jos čia pasikartoja apie trisdešimt kartų), „vaikščiosi jo [Viešpaties] keliais“ (žr. Įst 8, 6; 10, 12; Įst 11, 22; 19, 9) ir kt. Skaičių knygoje nuo pat pradžios dešimtis kartų kartojas „Viešpats kalbėjo Mozei...“ (žr. dažniausiai skyrių pradžioje), formulė, sutelkianti mūsų dėmesį į tai, kad nuo išėjimo iš Egipto iki pažadėtos žemės slenksčio Viešpats „persekioja“ žmones savo žodžiu.

Tai tik keli pavyzdžiai, parodantys mums, kad literatūrinių formuluočių pasikartojimas tekste turi prasmę. Jos sutelkia mūsų dėmesį į esmines pasakotojo minties linijas, suteikiančias pasakojimo visumai atitinkamą foną. Pavyzdžiui, formuluotės „kraštas, kurį Dievas jums duoda kaip paveldą“ nuolatinis pasikartojimas tematinę siūlę – pažado žemės link, – aktualią ne tik Pakartoto Įstatymo knygai, bet ir visai Penkiaknygei apskritai, išlaiko gyvą viso skaitymo metu.

______________________________________________________________
21 Plg. Ska, J.L., Introduzione alla lettura del Pentateuco, p.28
22 Toliau svarstydami apie teologinius Penkiaknygės suskirstymo kriterijus, vadovaujamės Ska argumentų dėstymu; plg. ten pat, p.28ss; žr. taip pat Blenkinsopp, J., The Pentateuch. An Introduction to the First Five Books of the Bible, New York 1992, p. 42–52
23 Svarstymus dėl anksčiau Mozei priskirtos Penkiaknygės autorystės žr. Soggin, J.A., Introduzione ..., p. 123ss
24 Apie tai ir apie kai kuriuos šių problemų sprendimus žr. Ska, J.L., ten pat, p. 76
25 Išsamesnį visų keturių Penkiaknygės pasakojimo tipų aptarimą žr. Soggin, J.A., Introduzione ..., p. 146–195
26 Plg. Moraldi, L., „Legge/Diritto“, NDTB, p. 788
27 Plg. Ska, J.L., La starda e la casa, Bologna 2001, p. 152
28 Į tai ypač atkreipė dėmesį vokiečių biblistas Alt; plg. Alt, A., Kleine Schriften zur Geschichte des Volkes Israels, München 1953, I, p. 278–332
29 Plg. Ska, J.L., La strada…, p. 153
30 Plg. ten pat, p. 153
31Plg. Soggin, J.A., Introduzione…, p. 88
32 Plg. L. Alonso Schökel – J. Asurmendi ir kt., La Bibbia nel suo contesto, Brescia 1994, p. 360
33 Plg. Soggin, J.A., Introduzione…, p. 87
34 Plg. Soggin, J.A., Introduzione…, p. 87
35 Biblinės poezijos aptarimą žr. ten pat, p. 104ss
36Plg. Soggin, J.A., Introduzione…, p. 112
37 Plg. Ravasi, G., „Genesi“, NDTB, p. 572

‹‹‹ atgal toliau ›››