| Pr 25 | Keturos palikuonys 1 [i1]Abraomas vedė kitą žmoną, vardu Ketura.[i2] 2 Ji pagimdė jam Zimraną, Jokšaną, Medaną, Midjaną, Išbaką ir Šuahą. 3 Jokšanui gimė Šeba ir Dedanas. Dedano palikuonys buvo ašurimai, letušimai ir leumimai. 4 Midjano palikuonys buvo Efa, Eferis, Hanochas, Abida ir Eldaa. Jie visi buvo Keturos palikuonys. 5 Abraomas paliko visa, ką turėjo, savo sūnui Izaokui. 6 O savo sugulovių vaikams Abraomas davė dovanų dar prie savo gyvos galvos, prieš juos išsiųsdamas tolyn nuo savo sūnaus Izaoko rytų link, į Kedemo[i3] kraštą. Abraomo mirtis 7 Visa Abraomo gyvenimo trukmė buvo šimtas septyniasdešimt penkeri metai. 8 Jis atsikvėpė paskutinį kartą, mirdamas laimingoje senatvėje, sulaukęs ilgo amžiaus, ir buvo suvienytas su savo gimine. 9 Izaokas ir Išmaelis, jo sūnūs, palaidojo jį Machpelos oloje, Efrono, hetito Zoharo sūnaus, lauke, esančiame į rytus nuo Mamrės, – 10 tame lauke, kurį Abraomas nupirko iš hetitų. Abraomas ir jo žmona Sara buvo ten palaidoti. 11 Po Abraomo mirties Dievas laimino jo sūnų Izaoką. Izaokas apsigyveno prie Beer-Lahai-Roi vietovės. Išmaelio palikuonys 12 Toks yra kartų sąrašas Abraomo sūnaus Išmaelio, kurį Abraomui pagimdė egiptietė Hagara, Saros vergė. 13 Šie yra Išmaelio sūnų vardai, pagal jų gimimo eilę: Nebajotas, Išmaelio pirmagimis, Kedaras, Adbėelis, Mibsamas, 14 Mišma, Duma, Masa, 15 Hadadas, Tema, Jeturas, Nafišas ir Kedma. 16 Šie yra Išmaelio sūnūs ir šie yra jų vardai, pagal jų gyvenvietes ir stovyklas, – dvylika vadų, pagal jų gentis. 17 {Išmaelis gyveno šimtą trisdešimt septynerius metus. Kai atsikvėpė paskutinį kartą ir mirė, jis buvo suvienytas su savo gimine.} 18 Jie klajojo nuo Havilos prie Šuro, esančio netoli Egipto, iki pat Asirijos. Kiekvienas jų statėsi stovyklas[i4] šalia visų savo giminių. Esavo ir Jokūbo gimimas 19 Ši yra Abraomo sūnaus Izaoko šeimos istorija. Abraomui gimė Izaokas. IZAOKAS IR JOKŪBAS 20 Izaokas buvo keturiasdešimties metų, kai vedė Rebeką, aramiečio Betuelio iš Padan-Aramo dukterį, o aramiečio Labano seserį. 21 Izaokas maldavo VIEŠPATĮ už savo žmoną, kadangi ji buvo nevaisinga. VIEŠPATS išklausė jo maldą, ir jo žmona Rebeka tapo nėščia. 22 Bet kūdikiai taip grūmėsi vienas su kitu jos įsčiose, kad ji prasitarė: „Jei taip, kam aš dar gyvenu?“ Ji tat nuėjo VIEŠPATIES pasiteirauti. 23 O VIEŠPATS jai atsakė: „Dvi gentys yra tavo įsčiose, dvi atskiros tautos kils iš tavęs. Bet viena tauta bus stipresnė už kitą, vyresnioji tarnaus jaunesniajai“. 24 Atėjus metui jai gimdyti, paaiškėjo, kad jos įsčiose buvo dvyniai! 25 Pirmasis buvo rusvas,[i5] o visas jo kūnas buvo tarsi plaukuota skraistė. Užtat jie pavadino jį Esavu. 26 Tada išėjo jo brolis, laikantis ranka Esavo kulną.[i6] Užtat jie pavadino jį Jokūbu. Izaokas buvo šešiasdešimties metų, kai jiedu gimė. 27 Kai berniukai užaugo, Esavas buvo įgudęs medžiotojas, laukus mėgstąs vyras, o tuo tarpu Jokūbas buvo tylus, mėgstąs būti namie prie palapinių. 28 Izaokas mylėjo Esavą, nes mėgo žvėrieną, bet Rebeka mylėjo Jokūbą. 29 Kartą, Jokūbui verdant sriubą, Esavas parėjo iš laukų. Jis buvo labai išalkęs. 30 Esavas Jokūbui tarė: „Labai prašau duoti man pasrėbti to raudono[i7] viralo, nes esu baisiai išalkęs!“ {Todėl Esavas buvo vadinamas Edomu.} 31 „Parduok man pirmiau savo pirmagimystę“,[i8] – atsakė Jokūbas. 32 Esavas tarė: „Štai! Aš prie mirties, kas man iš pirmagimystės?“ 33 Bet Jokūbas užsispyrė: „Pirmiau turi man prisiekti“. Jis tada prisiekė ir pardavė savo pirmagimystę Jokūbui. 34 Tuomet Jokūbas davė Esavui duonos ir lęšių sriubos. Jis pavalgė, atsigėrė, pakilo ir nuėjo sau. Tiek Esavui terūpėjo jo pirmagimystė. |
