| Sk 20 | Mirjamos mirtis 1 Pirmą mėnesį[i1] izraeliečiai – visa bendrija – atėjo į Zino dykumą. Žmonės apsistojo Kadeše. Ten numirė Mirjama ir ten buvo palaidota. Vandens stoka Kadeše 2 Bendrija neturėjo vandens. Todėl jie susibūrė prieš Mozę ir Aaroną. 3 Žmonės ginčijosi su Moze, sakydami: „Verčiau mes būtume žuvę, kai mūsų giminės žuvo VIEŠPATIES akivaizdoje! 4 Kodėl atvedėte VIEŠPATIES bendriją į šią dykumą mums ir mūsų galvijams numirti? 5 Kodėl išvedėte mus iš Egipto, kad atvestumėte mus į šią baisią vietą, kur nėra nei grūdų, nei figų, nei vynmedžių, nei granatmedžių? Nėra net vandens atsigerti!“ 6 Mozė ir Aaronas, paėję nuo bendrijos prie Susitikimo palapinės angos, parpuolė kniūbsti. Jiems pasirodė VIEŠPATIES šlovė. 7 VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: 8 „Paimk lazdą, surink bendriją, tu ir tavo brolis Aaronas, ir, jiems matant, įsakykite uolai duoti vandens. Taip jūs duosite jiems vandens iš uolos ir pagirdysite bendriją ir jų galvijus“. 9 Mozė tad paėmė lazdą, buvusią VIEŠPATIES akivaizdoje, kaip jis buvo jam įsakęs. 10 Mozė ir Aaronas surinko bendriją ties uola ir jiems tarė: „Klausykitės jūs, maištininkai! Argi gausime jums vandens iš šios uolos?“ 11 Tada Mozė pakėlė ranką ir sudavė du kartus lazda[i2] į uolą. Pasipylė vandens srautas, atsigėrė bendrija ir jų galvijai. 12 [i3]Bet VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: „Kadangi judu netikėjote, kad aš galiu patvirtinti savo šventumą izraeliečių akyse, todėl judu neįvesite šios bendrijos į kraštą, kurį aš jiems daviau“. 13 Tai buvo vanduo Meribos, kur izraeliečiai barėsi su VIEŠPAČIU ir per kurį VIEŠPATS patvirtino savo šventumą. Edomas neleidžia eiti per jų kraštą 14 Mozė išsiuntė iš Kadešo pasiuntinius pas Edomo karalių: „Taip sako tavo brolis Izraelis:[i4] 'Tu žinai apie visas nelaimes, kurios mus ištiko. 15 Mūsų protėviai nuėjo į Egiptą, mes gyvenome Egipte ilgą laiką ir egiptiečiai engė mus bei mūsų protėvius. 16 Mes šaukėmės VIEŠPATIES, jis išgirdo mūsų balsą, pasiuntė angelą ir išvedė mus iš Egipto. Štai nūn mes esame Kadeše, mieste prie tavo žemės pakraščio. 17 Prašom mums leisti pereiti per tavo kraštą. Mes neisime per laukus ar vynuogynus ir negersime vandens iš šulinių. Mes eisime Karaliaus vieškeliu,[i5] nesukdami nei į dešinę, nei į kairę, kol nepereisime per tavo žemę'“. 18 Bet Edomas jam atsakė: „Neisi per čia! Jei bandysi, prieš tave žygiuosiu su kalaviju“. – 19 „Mes laikysimės vieškelio, – sakė jam izraeliečiai, – jei gertume tavo vandens, mes ir mūsų galvijai, tuomet mes už jį atsilyginsime. Tai tik mažmožis. Mes prašome tik leisti pereiti pėsčiomis“. 20 Bet jis atsakė: „Neisi!“ Ir Edomas išėjo prieš juos su didele ir gerai ginkluota kariuomene. 21 Taigi, Edomui atsisakius leisti izraeliečiams pereiti per savo žemę, Izraelis nuo jo pasitraukė. Aarono mirtis 22 Pakilę į kelionę iš Kadešo, izraeliečiai atkeliavo prie Horo kalno. 23 Prie Horo kalno, ant Edomo krašto ribos, VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: 24 „Jau laikas Aaronui eiti pas savo protėvius. Jis neįeis į kraštą, kurį daviau izraeliečiams, nes judu abu maištavote prieš mane prie Meribos vandens. 25 Paimk tad Aaroną ir jo sūnų Eleazarą, užvesk juos ant Horo kalno, 26 nuvilk nuo Aarono drabužius ir apvilk jais jo sūnų Eleazarą. Ten Aaronas bus paimtas pas savo protėvius, – ten jis mirs“. 27 Mozė padarė, kaip VIEŠPATS buvo jam įsakęs. Jie užkopė visos bendrijos akyse ant Horo kalno. 28 Mozė nuvilko Aarono drabužius ir apvilko jais jo sūnų Eleazarą. Aaronas mirė ten, ant kalno viršūnės, o Mozė ir Eleazaras nulipo nuo kalno. 29 Visa bendrija, matydama, kad Aaronas miręs, visi Izraelio namai raudojo Aarono trisdešimt dienų. |
