¹ Kai Abramas buvo devyniasdešimt devynerių metų, VIEŠPATS pasirodė jam ir tarė: „Aš esu Dievas Visagalis.^[i1] Eik mano keliu ir būk be priekaišto. ² Aš padarysiu sandorą tarp savęs ir tavęs; padarysiu tave be galo gausingą“. ³ Abramas parpuolė kniūbsčias, o Dievas toliau kalbėjo: ⁴ „Tikėk manimi, tai aš! Ši yra mano sandora su tavimi: tu būsi daugybės tautų protėvis. ⁵ Daugiau nebūsi vadinamas Abramu,^[i2] bet tavo vardas bus Abraomas,^[i3] nes padariau tave daugybės tautų tėvu. ⁶ Padarysiu tave be galo vaisingą, – iš tavęs padarysiu tautas, iš tavęs kils karaliai. ⁷ Palaikysiu savo sandorą tarp savęs ir tavęs ir tavo palikuonių po tavęs per jų kartas, kaip amžiną sandorą, būti Dievu tavo ir tavo palikuonių po tavęs. ⁸ Aš duosiu tau ir tavo palikuonims po tavęs kraštą, – kuriame gyveni kaip ateivis, – visą Kanaano kraštą kaip amžiną nuosavybę. Aš būsiu jų Dievas“.

⁹ Dievas kalbėjo Abraomui: „O tu savo ruožtu laikysies mano sandoros, tu ir tavo palikuonys po tavęs per savo kartas. ¹⁰ Tokia yra mano sandora, kurios laikysies, tarp manęs ir tavęs ir tavo palikuonių po tavęs: kiekvienas vyriškis iš jūsų bus apipjaustytas. ¹¹ Apipjaustysite apyvarpės odelę, ir tai bus ženklas sandoros tarp manęs ir jūsų. ¹² Per jūsų kartas kiekvienas vyriškis iš jūsų, sulaukęs aštuonių dienų, bus apipjaustytas; taip pat namuose gimęs vergas ar pirktinis iš pašaliečio, kuris nėra iš tavo palikuonių. ¹³ Abu – ir vergas, gimęs tavo namuose, ir nupirktas už tavo pinigus, – turi būti apipjaustyti. Taip bus mano sandora jūsų kūne amžina sandora“. ¹⁴ Neapipjaustytas vyriškis, – kiekvienas, kurio apyvarpės odelė nėra apipjaustyta, – tas asmuo bus nukirstas nuo savo giminės. Jis sulaužė mano sandorą“.

¹⁵ Dievas kalbėjo Abraomui: „O savo žmonos Saros nebevadinsi Sarai,^[i4] nes jos vardas Sara^[i5]. ¹⁶ Aš ją palaiminsiu ir, be to, duosiu tau per ją sūnų. Aš ją laiminsiu, – ji duos pradžią tautoms, iš jos kils karaliai“. ¹⁷ Abraomas parpuolė veidu žemėn ir juokėsi,^[i6] širdyje galvodamas: „Argi gali kūdikis gimti šimtamečiui seniui? Argi gali Sara, būdama devyniasdešimties metų, gimdyti? ¹⁸ Abraomas tad Dievui ir sakė: „O kad Išmaelis gyvuotų tavo malone!“ ¹⁹ O Dievas tarė: „O vis dėlto Sara pagimdys tau sūnų, ir tu pavadinsi jį Izaoku. Aš palaikysiu savo sandorą su juo kaip amžiną sandorą jo palikuonims. ²⁰ Ir dėl Išmaelio tave išgirdau: tikėk manimi, laiminsiu jį, padarysiu jį be galo gausingą. Jis bus dvylikos vadų tėvas, – padarysiu iš jo didelę tautą. ²¹ Bet savo sandorą aš palaikysiu su Izaoku, kurį Sara tau pagimdys šiuo laiku kitais metais“. ²² Vos pabaigęs kalbėtis, Dievas nukilo nuo Abraomo.

²³ Tuomet Abraomas paėmė savo sūnų Išmaelį ir visus vergus, gimusius jo namuose bei pirktus jo pinigais, – visus Abraomo namų vyriškius, – ir tą pačią dieną, kaip Dievas jam buvo įsakęs, apipjaustė jų apyvarpės odelę. ²⁴ Abraomas buvo devyniasdešimt devynerių metų, kai jam buvo apipjaustyta apyvarpės odelė. ²⁵ O jo sūnus Išmaelis buvo trylikos metų, kai jam buvo apipjaustyta apyvarpės odelė. ²⁶ Tą pačią dieną buvo apipjaustyti Abraomas ir Išmaelis. ²⁷ Drauge su jais buvo apipjaustyti visi jo namų vyrai – vergai, gimę namuose, ir pirktiniai iš pašaliečių.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>