Izraelio nusikaltimai

¹ Klausykitės VIEŠPATIES žodžio, Izraelio tauta,

nes VIEŠPATS traukia į teismą krašto gyventojus.

Nėra dorumo, ištikimos meilės

ir Dievo pažinimo nėra!

² Kreiva priesaika ir melagystė, ir žmogžudystė,

ir vagystė, ir svetimavimas įsigalėjo,

kraujo liejimas eina po kraujo liejimo.

³ Todėl kraštas rauda, visi jos gyventojai gaišta,

drauge su laukų žvėrimis, padangių paukščiais

ir jūrų žuvimis žūsta.

Kunigų kaltė

⁴ Tačiau niekas tenesmerkia, niekas tenekaltina, –

kunige,^[i1] aš kaltinu tave!

⁵ Klupsi dienos metu,

ir pranašas su tavimi klups naktį, –

aš sunaikinsiu tavo motiną.

⁶ Mano tauta sunaikinama, nes jai stinga pažinimo;

kadangi tu atmetei pažinimą,

atmesiu tave kaip savo kunigą;

kadangi tu užmiršai savo Dievo mokymą,

užmiršiu ir aš tavo vaikus.

⁷ Kuo daugiau jų buvo,

tuo labiau jie man nusidėjo, –

išmainė savo garbę į gėdą.

⁸ Jie minta iš mano tautos nuodėmės,

godžiai trokšta jų kalčių.

⁹ Kaip tautą, taip ir kunigą, –

nubausiu juos už jų kelius,

atlyginsiu jiems už jų darbus.

¹⁰ Jie valgys, bet sotūs nebus,

jie elgsis kaip kekšė, bet vaikų neturės,

nes paliko VIEŠPATĮ,

kad atsiduotų ¹¹ kekšystei.

Vynas, senas ir jaunas, atima protą.

¹² Mano tauta atsiklausia savo rąstagalio,^[i2]

burtų lazda jiems išburia.

Kekšystės dvasia juos nuvedė į klystkelius, –

palikdami savo Dievą, jie elgiasi kaip kekšė.

¹³ Ant kalnų keterų skerdžia aukas,

ant kalvų degina smilkalus

ir po ąžuolu, ir po tuopa, ir po terebintu,

nes jų pavėsis malonus.

Todėl ir jūsų dukterys elgiasi kaip kekšės,

ir jūsų marčios svetimauja!

¹⁴ Nebausiu jūsų dukterų,

kai jos elgiasi kaip kekšės, nei jūsų marčių, kai jos svetimauja,

nes patys vyrai susideda su paleistuvėmis

ir skerdžia aukas su šventovės kekšėmis^[i3].

Taip tauta be proto eina į pražūtį.

¹⁵ Nors tu ir elgiesi kaip ištvirkėlis, Izraeli,

neleisk Judui nusikalsti!

Neikite į Gilgalą,^[i4] nekopkite į Bet-Aveną,

netarkite priesaikos „Kaip gyvas VIEŠPATS“.

¹⁶ Izraelis yra užsispyręs

tarsi užsispyrusi telyčia.

Argi gali VIEŠPATS dabar juos ganyti

kaip avinėlį plačioje ganykloje?

¹⁷ Efraimas^[i5] prisirišo prie stabų – tegu sau!

¹⁸ Po ilgo girtavimo jie mėgaujasi kekšyste, –

gašlumą labiau vertina negu savo garbę.

¹⁹ Vėjas^[i6] apgaubė juos savo sparnais, jie gėdysis savo aukurų.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Vadų kaltė

¹ Išgirskite tai, kunigai!

Įsidėmėkite, Izraelio namai!

Klausykitės, karaliaus rūmai!

Juk jūs turite rūpintis teisingumu,

bet jūs tapote spąstais Mizpoje,^[i1]

išskleistomis pinklėmis ant Taboro^[i2]

² ir iškasta gilia duobe Šitimuose. Nubausiu juos visus.

³ Efraimą aš pažinojau

ir Izraelis nebuvo nuo manęs paslėptas,

bet dabar, Efraimai, elgiesi kaip kekšė,

Izraelis yra ištvirkęs.

⁴ Jų darbai neleidžia jiems sugrįžti pas savo Dievą, –

kekšystės dvasia yra juos užgalėjusi,

ir jie nepažįsta VIEŠPATIES.

⁵ Izraelio išdidumas liudija prieš jį,

ir Efraimas klumpa dėl savo kaltės,

Judas klumpa drauge su jais.

⁶ Tuomet su savo avimis ir galvijais

jie eis ieškoti VIEŠPATIES, bet jo neras, –

jis pasitraukė nuo jų.

⁷ Jie tapo neištikimi VIEŠPAČIUI, nes pagimdė pavainikius.

Jaunatis dabar praris juos drauge su jų laukais.

Karas tarp Judo ir Izraelio

^8 [i2]Pūskite ragą Gibeoje,^[i3] trimitą Ramoje!^[i4]

Skelbkite pavojų Bet-Avene:

„Benjaminai, pasižiūrėk atgal!“

⁹ Efraimas bausmės dieną virs tyrlaukiais;

paskelbiu Izraelio giminėms, kas tikrai įvyks.

¹⁰ Judo galiūnai prilygo

tiems, kurie perkelia laukų ribas;^[i5]

išliesiu ant jų savo pyktį kaip vandenį.

¹¹ Efraimas nuengtas ir teismo sutriuškintas dėl to,

kad sąmoningai ėjo paskui melą.^[i6]

¹² Tarsi kandis^[i7] esu Efraimui

ir lyg puvimas Judo namams.

¹³ Kai Efraimas pamatė savo ligą ir Judas savo žaizdą,

tuomet Efraimas kreipėsi į Asiriją

ir siuntė pasiuntinius pas didįjį karalių.^[i8]

Bet jis negali jūsų pagydyti

ar užgydyti jūsų žaizdos,

¹⁴ nes Efraimui esu tarsi liūtas

ir lyg liūto jauniklis Judo namams.

Aš pats draskysiu ir eisiu sau,

aš nusinešiu, ir niekas neišgelbės.

Nenuoširdus atsivertimas

¹⁵ Vėl grįšiu į savo vietą,^[i9] kol jie suvoks savo kaltę

ir ieškos mano veido.

Savo varge jie maldaus mano malonės:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

¹ Eime, grįžkime pas VIEŠPATĮ,

nes jis – tas, kuris mus sudraskė,

jis mus ir išgydys; jis mus sužeidė, jis mus ir sutvarstys.

² Po dviejų dienų^[i1] jis mus atgaivins,

trečiąją dieną^[i2] jis mus prikels,

kad būtume gyvi jo Artume.

³ Pažinkime, – veržkimės pažinti VIEŠPATĮ!

Tikrai jis ateis pas mus, kaip tikrai ateina aušra;

jis ateis pas mus lyg būriai lietaus,

kaip pavasario lietus, pagirdantis žemę“.

⁴ Ką man daryti su tavimi, Efraimai?

Ką man daryti su tavimi, Judai?

Judviejų meilė^[i3] – kaip rytmečio debesis,

kaip anksti nukrintanti rasa.

⁵ Todėl skaptuosiu juos per pranašus,

žudysiu savo burnos žodžiais, –

mano teismas bus paskelbtas kaip šviesa.

⁶ Noriu ištikimos meilės, o ne aukos,

mieliau man Dievo pažinimas, negu deginamosios aukos.

⁷ Prie Adamo jie sulaužė sandorą,

ten jie tapo man neištikimi.

⁸ Gileadas yra nedorėlių miestas, paženklintas krauju.

⁹ Kaip plėšikai ko nors tyko, taip kunigai susibūriavo, –

jie žudo ant kelio į Šechemą, daro baisų nusikaltimą.

¹⁰ Izraelio namuose mačiau šiurpų dalyką, –

ten vyksta Efraimo kekšystė, Izraelis surteršiamas.

¹¹ Ir tavęs, Judai, laukia pjūtis.^[i4]

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

¹ Kada tik noriu sugrąžinti savo tautos belaisvius,

kada tik noriu išgydyti Izraelį, vis prasikiša Izraelio kaltė

ir nedori Samarijos darbai, nes ji elgiasi apgaulingai.

Vagys laužiasi į namus, gaujos plėšikauja lauke,

² ir jiems neateina į širdį,

kad aš atsimenu visas jų nedorybes.

Dabar juos nusikaltimai supa, – jie yra prieš mano veidą.

Sąmokslas karaliaus dvare

^3 [i1]Savo nedorumu jie linksmina karalių, o klastingumu didžiūnus.

⁴ Jie visi yra svetimautojai, – tarsi prikūrenta krosnis,

kurioje nebereikia kepėjui kurstyti ugnies

nuo tešlos minkymo iki jos pakilimo.

⁵ Mūsų karaliaus dieną

didžiūnai, įkaitę nuo vyno, ėmė siautėti,

ir jis tiesė ranką apsimetėliams.

⁶ Jų širdys dega sąmokslu lyg krosnis, visą naktį rusena jų įniršis,

o ryto metą prasiveržia tarsi liepsnojanti ugnis.

⁷ Visi jie įkaitę kaip krosnis ir praryja savo valdovus.

Visi jų karaliai krito,

bet nė vienas iš jų nesišaukia manęs.

Izraelis ir tautos

⁸ Efraimas pats maišosi su tautomis;

Efraimas yra kepant neapverstas paplotis.^[i2]

⁹ Svetimieji ryja jo jėgas, bet jis to nežino.

Net jo plaukai jau pražilo, bet jis to nežino.

¹⁰ Nors Izraelio puikybė buvo nužeminta jo paties akyse,

tačiau jie, to viso nepaisydami,

nei grįžta pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, nei jo ieško.

¹¹ Efraimas tapo kaip balandis,

suviliotas ir nesupratingas, – jie šaukiasi Egipto, jie eina į Asiriją.

¹² Jiems einant, užmesiu ant jų savo pinkles,

nutrauksiu juos žemyn kaip paukščius iš padangių,

bausiu juos, kaip buvo sakyta jų bendrijai.

Izraelio nedėkingumas ir bausmė

¹³ Vargas jiems, nes jie nuklydo nuo manęs!

Pražūtis jiems, nes jie sukilo prieš mane!

Kada tik noriu juos atpirkti,

jie prieš mane skleidžia melus.

¹⁴ Iš širdies manęs jie nesišaukia,

kai aimanuoja savo guoliuose,

kai sužeidžia save^[i3] dėl grūdų ir vyno, –

jie yra man neištikimi.

¹⁵ Aš juos lavinau ir stiprinau jų rankas,

tačiau jie galvoja pikta apie mane.

¹⁶ Jie vis grįžta prie to, kas nenaudinga,

nevykęs pasidarė lankas;

žus nuo kalavijo jų didžiūnai

dėl savo įžūlaus liežuvio.

Iš jų bus tyčiojamasi Egipto žemėje!

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

¹ Dėk ragą prie lūpų!

Tarsi vanagas virš VIEŠPATIES namų dėl to,

kad jie sulaužė mano sandorą

ir buvo neištikimi mano mokymui.

² Jie man šaukia:

„Mūsų Dieve! Mes, Izraelis, tave pažįstame!“

³ Izraelis atmetė tai, kas gera;

priešas jį persekios.

^4 [i1]Jie darė karalius, bet ne per mane,

rinkosi didžiūnus, bet be mano žinios.

Iš savo sidabro ir aukso pasidarė stabus

savo pačių pražūčiai.

⁵ Atmečiau tavo veršį, Samarija!

Mano įniršis dega ant jų!

Kaip ilgai jie nepajėgs atgauti savo nekaltumo?

⁶ Juk tai yra iš Izraelio, – meistras jį padarė,

bet tai ne Dievas.

Į šukes sudaužytas bus Samarijos veršis!

⁷ Kadangi jie sėja vėją, todėl pjaus audrą.

Javų šiaudai be varpų negali duoti miltų.

Net jeigu ir duotų,

svetimieji juos surytų.

⁸ Izraelis jau prarytas, – nūn jie yra tarp tautų

kaip nereikalingas indas.

⁹ Nes jie ėjo į Asiriją,

kaip vienišas laukinis asilas, –

Efraimas samdė meilužius.

¹⁰ Nors jie ir samdo tautas,

dabar aš pats juos surinksiu.

Greitu laiku jie raitysis

po karalių ir didžiūnų našta.

¹¹ Kai Efraimas daugino aukurus,^[i2] kad išpirktų nuodėmę,

aukurai tapo jam proga nuodėmei.

¹² Nors rašau jam daugybę savo pamokymų,

jie laikomi kaip svetimi.

¹³ Nors jie aukoja rinktines skerdžiamąsias aukas,

nors jie ir valgo aukų mėsą, VIEŠPATS jų nepriima.

Dabar jis atsimins jų kaltę ir nubaus už nuodėmes.

Turės jie grįžti į Egiptą!

¹⁴ Izraelis užmiršo savo Kūrėją ir prisistatė rūmų,

Judas padaugino sau įtvirtintų miestų,

bet aš pasiųsiu ugnį ant jo miestų ir surysiu jo tvirtoves.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Ozėjas paskelbia Izraeliui bausmę

¹ Nesilinksmink, Izraeli,

nedžiūgauk kaip daro kitos tautos,

nes, atsitraukdama nuo savo Dievo, elgeisi kaip kekšė.

Tu mėgai kekšės užmokestį kiekviename klojime.^[i1]

² Klojimas ir vyno spaudykla jų nemaitins,

naujo vyno jiems pritrūks.

³ Jie nebegyvens VIEŠPATIES krašte, –

Efraimas turės sugrįžti į Egiptą,

ir Asirijoje jie valgys nešvarų maistą.

⁴ Vyno atnašų VIEŠPAČIUI j^[i2]

Visi, kas ją valgys, taps nešvarūs,

nes jų duona bus tik jų alkiui,

į VIEŠPATIES Namus ji nepateks.

⁵ Ką jūs darysite iškilmės dieną

ir VIEŠPATIES šventės dieną?^{[i3] 6} Net jeigu jie ištrūktų iš pražūties, Egiptas juos surinks,

Mofas {Memfis} juos palaidos.

Jų brangius sidabro daiktus paveldės dilgėlės,

o jų palapinėse augs erškėčiai.

⁷ Atėjo bausmės dienos, atėjo atlygio dienos, –

Izraelis tai žino!

„Pranašas yra kvailas, dvasios vyras – pamišęs!“

Kadangi yra didelė tavo kaltė,

didelis yra ir priešiškumas.

⁸ Efraimo sargybinis mano Dievui yra pranašas,

tačiau medžiotojo žabangos ant visų jo kelių

ir priešiškumas jo Dievo Namuose.

⁹ Jie skendi ištvirkimo liūne kaip Gibeos dienomis.^[i4]

Jis atsimins jų kaltę, nubaus už nuodėmes.

¹⁰ Lyg vynuoges dykumoje aš radau Izraelį.

Lyg pirmą vaisių

ant pirmųjų metų figmedžio

aš pamačiau jūsų protėvius.

Bet kai jie atėjo į Baal-Peorą,^[i5] jie atsidavė Gėdai

ir tapo pasibjaurėtini

kaip ir jų pamiltas daiktas.

¹¹ Efraimo garbė nuskris kaip paukštis, –

ten nei gims, nei pastos, nei užmegs vaisių!

¹² Net jeigu jie užaugintų vaikų,

padarysiu juos bevaikius,

nė vienas nebus paliktas.

Ai, vargas jiems, kai juos palieku!

¹³ Efraimas,^[i6] kai jį pamačiau, buvo kaip jauna palmė,

pasodinta gražioje lankoje,

bet dabar Efraimas turi išvesti savo vaikus žudynėms.

¹⁴ Duok jiems, VIEŠPATIE! Ką jiems duosi?

Duok jiems nevaisingą gimdą ir užtrūkusias krūtis.

Gilgalo nusikaltimas

¹⁵ Visas jų nedorumas prasidėjo Gilgale;

taip, ten pradėjau jų neapkęsti.

Už jų nedorus darbus

išvarysiu juos iš savo namų.

Daugiau jų nebemylėsiu,

visi jų didžiūnai yra maištininkai.

¹⁶ Efraimas palaužtas, – jų šaknis nudžiūvusi, jie vaisių nebeduos.

Nors jie ir gimdytų, –

išžudysiu jų gimdos numylėtinius.

¹⁷ Mano Dievas juos atmes, nes jie jo neklausė, –

taps jie klajūnais tarp tautų.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

¹ Izraelis vešlus vynmedis,

jo vaisiai kaip ir jis pats.

Kuo gausiau turėjo vaisių,

tuo daugiau jis statė aukurų;

kuo geresnis buvo jo krašto derlius,

tuo daugiau jis pasistatė šventųjų stulpų.^[i1]

² Jų širdis melaginga, –

dabar jie turi kentėti už savo kaltę.

VIEŠPATS sugriaus jų aukurus

ir sunaikins jų šventuosius stulpus.

³ Iš tikro jie dabar sakys: „Neturime karaliaus,

kadangi mes nebijome VIEŠPATIES, –

o karalius – ką gera galėtų mums padaryti?“

⁴ Jie švaistosi pažadais,

tuščiomis priesaikomis sudaro sutartis, –

teisingumas^[i2] pavirsta

nuodingomis piktžolėmis suartame lauke!

⁵ Samarijos gyventojai dreba

dėl Bet-Aveno veršio.^[i3]

Ten žmonės jo liūdi,

stabmeldžiai kunigai jo rauda, –

dėl jo garbės, nes iš ten jį išgabeno.

⁶ Ir jis bus nugabentas į Asiriją

kaip dovana didžiajam karaliui.

Gėda apims Efraimą,

Izraelis bus sugėdintas dėl savo stabo.

⁷ Samarijos karalius prapuls

kaip medžio skiedra, plūduriuodama vandenyse.

⁸ Bus sunaikintos Aveno alkvietės – Izraelio nuodėmė,

erškėčiais ir usnimis apaugs jų aukurai.

Tuomet jie sakys kalnams: „Paslėpkite mus!“

ir kalvoms: „Griūkite ant mūsų!“

⁹ Nuo Gibeos dienų nusidedi, Izraeli, – ten jie apsisprendė!

Ar neužklups karas Gibeoje?

¹⁰ Ateinu pas nusikaltėlius jų nubausti, –

bus sutelktos prieš juos tautos,

kai jie bus baudžiami už jų dvigubą kaltę.^[i4]

¹¹ Efraimas tapo prijaukinta telyčia, mėgstanti kulti javus.

Bet aš uždėsiu jungą ant jos gražaus kaklo, –

priversiu Efraimą plėšti dirvoną. Judas turi arti,

Jokūbas turi pats sau akėti!

¹² Sėkite sau teisumą,

pjaukite ištikimos meilės derlių, plėškite sau dirvoną,

nes jau metas ieškoti VIEŠPATIES,

kad jis ateitų ir apšviestų juos teisumu.

¹³ Arėte nedorumą, pjovėte neteisingumą,

valgėte melo vaisius.

Kadangi pasitikėjai savo galybe

ir savo galiūnų daugybe,

¹⁴ todėl karo dundesys kils prieš tavo tautą.

Visos tavo tvirtovės bus sunaikintos,

kaip Šalmanas^[i5] kad sunaikino mūšio dieną Bet-Arbelį,

kai motinos buvo kapojamos drauge su kūdikiais.

¹⁵ Taip bus pasielgta su jumis, Bet-Eli,

už jūsų didelį nedorumą. Auštant žus Izraelio karalius.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Dievas myli savo maištaujančią tautą

¹ Kai Izraelis buvo vaikas, aš jį pamilau

ir iš Egipto^[i1] pašaukiau savo sūnų.

² Kuo daugiau juos šaukiau,

tuo labiau jie traukėsi nuo manęs, aukodami Baalams

ir degindami smilkalus stabams.

³ Aš pats mokiau Efraimą vaikščioti,

savo rankose juos nešiojau, tačiau jie nepripažino,

kad aš jais rūpinausi.

⁴ Siejau juos su savimi pajautų saitais, meilės ryšiais.^[i2]

Buvau jiems kaip tie,

kurie glaudžia kūdikius prie skruosto.

Nusileidau ligi jų, kad juos pamaitinčiau.

⁵ Jiems nebereikės grįžti į Egiptą, – Asirija bus jų karalius,

nes jie atsisakė grįžti pas mane.

⁶ Kalavijas siautėja jų miestuose, sunaikina jų vartų sijas,

suryja juos už jų sąmokslus.

⁷ Mano tauta įžūliai gręžiasi nuo manęs.

Jie maldaus dėl jiems uždėto jungo, bet niekas jų nepakels.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>