¹ Eime, grįžkime pas VIEŠPATĮ,

nes jis – tas, kuris mus sudraskė,

jis mus ir išgydys; jis mus sužeidė, jis mus ir sutvarstys.

² Po dviejų dienų^[i1] jis mus atgaivins,

trečiąją dieną^[i2] jis mus prikels,

kad būtume gyvi jo Artume.

³ Pažinkime, – veržkimės pažinti VIEŠPATĮ!

Tikrai jis ateis pas mus, kaip tikrai ateina aušra;

jis ateis pas mus lyg būriai lietaus,

kaip pavasario lietus, pagirdantis žemę“.

⁴ Ką man daryti su tavimi, Efraimai?

Ką man daryti su tavimi, Judai?

Judviejų meilė^[i3] – kaip rytmečio debesis,

kaip anksti nukrintanti rasa.

⁵ Todėl skaptuosiu juos per pranašus,

žudysiu savo burnos žodžiais, –

mano teismas bus paskelbtas kaip šviesa.

⁶ Noriu ištikimos meilės, o ne aukos,

mieliau man Dievo pažinimas, negu deginamosios aukos.

⁷ Prie Adamo jie sulaužė sandorą,

ten jie tapo man neištikimi.

⁸ Gileadas yra nedorėlių miestas, paženklintas krauju.

⁹ Kaip plėšikai ko nors tyko, taip kunigai susibūriavo, –

jie žudo ant kelio į Šechemą, daro baisų nusikaltimą.

¹⁰ Izraelio namuose mačiau šiurpų dalyką, –

ten vyksta Efraimo kekšystė, Izraelis surteršiamas.

¹¹ Ir tavęs, Judai, laukia pjūtis.^[i4]

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>