1 Dėk ragą prie lūpų! Tarsi vanagas virš VIEŠPATIES namų dėl to, kad jie sulaužė mano sandorą ir buvo neištikimi mano mokymui. 2 Jie man šaukia: „Mūsų Dieve! Mes, Izraelis, tave pažįstame!“ 3 Izraelis atmetė tai, kas gera; priešas jį persekios. 4 [i1]Jie darė karalius, bet ne per mane, rinkosi didžiūnus, bet be mano žinios. Iš savo sidabro ir aukso pasidarė stabus savo pačių pražūčiai. 5 Atmečiau tavo veršį, Samarija! Mano įniršis dega ant jų! Kaip ilgai jie nepajėgs atgauti savo nekaltumo? 6 Juk tai yra iš Izraelio, – meistras jį padarė, bet tai ne Dievas. Į šukes sudaužytas bus Samarijos veršis! 7 Kadangi jie sėja vėją, todėl pjaus audrą. Javų šiaudai be varpų negali duoti miltų. Net jeigu ir duotų, svetimieji juos surytų. 8 Izraelis jau prarytas, – nūn jie yra tarp tautų kaip nereikalingas indas. 9 Nes jie ėjo į Asiriją, kaip vienišas laukinis asilas, – Efraimas samdė meilužius. 10 Nors jie ir samdo tautas, dabar aš pats juos surinksiu. Greitu laiku jie raitysis po karalių ir didžiūnų našta. 11 Kai Efraimas daugino aukurus,[i2] kad išpirktų nuodėmę, aukurai tapo jam proga nuodėmei. 12 Nors rašau jam daugybę savo pamokymų, jie laikomi kaip svetimi. 13 Nors jie aukoja rinktines skerdžiamąsias aukas, nors jie ir valgo aukų mėsą, VIEŠPATS jų nepriima. Dabar jis atsimins jų kaltę ir nubaus už nuodėmes. Turės jie grįžti į Egiptą! 14 Izraelis užmiršo savo Kūrėją ir prisistatė rūmų, Judas padaugino sau įtvirtintų miestų, bet aš pasiųsiu ugnį ant jo miestų ir surysiu jo tvirtoves. | 
