A
I 2 Kantriai laukiau VIEŠPATIES, jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą. 3 Ištraukė mane iš klampios duobės – iš mirtinos pelkės, pastatė mano kojas ant uolos ir sutvirtino mano žingsnius. 4 Man į lūpas įdėjo naują giesmę[i2] – šlovės mūsų Dievui giesmę. Daugelis tai matys, – pagarbiai bijos ir pasitikės VIEŠPAČIU. II 5 Laimingas žmogus, kuris deda viltis į VIEŠPATĮ, – jis nesikreipia į pagonių stabus ar netikrų dievų garbintojus. |