^1 [i1]Chorvedžiui.

Jedutūnui. Dovydo psalmė.

I

² Tariau: „Apdairiai elgsiuos savo kelyje,

kad nenusidėčiau liežuviu;

savo burną užčiaupsiu,

kai nedorėliai būva arti“.

³ Tylėjau, nesakiau nieko,

susilaikiau net nuo ko nors gero.

Bet mano skausmas tik pasunkėjo,

⁴ širdis man užkaito krūtinėje.

Bemąstant įsiliepsnojo ugnis –

nebegalėjau iškęst nekalbėjęs:

II

⁵ „Pasakyk man, VIEŠPATIE, kaip ilgai gyvensiu,

kokia yra mano dienų trukmė?

Leisk man pažinti, koks esu laikinas.

⁶ Tu padarei mano gyvenimą ilgumo tik per sprindį,

jo trukmė yra kaip niekas tavo akyse“.

Iš tikrųjų žmogaus būvis tiktai kvėptelėjimas! {Sela}

⁷ Žmogus tik praeina kaip šešėlis,

tik rūkas yra jo visas triūsas, –

Kaupia turtus, bet nežino, kam jie atiteks!

III

⁸ „Nūn tad, Viešpatie, ko aš galiu tikėtis?

Tavyje visa mano viltis.

⁹ Išvaduok mane iš visų mano kalčių;

nepadaryk manęs kvailųjų pajuoka!

IV

¹⁰ Tyliu, burnos neatveriu,

nes tu tai padarei.

¹¹ Nukreipk nuo manęs savo rykštę,

aš žūstu nuo tavo rankos smūgių.

¹² Kai drausmini žmogų, bausdamas už nuodėmę,

tu lyg kandis sunaikini tai, kas jam brangu.

Iš tikrųjų žmogus tiktai vėjo dvelktelėjimas! {Sela)

¹³ Išgirsk mano maldą, VIEŠPATIE,

klausykis mano šauksmo, –

ateik į pagalbą, kai verkiu!

Juk esu tik laikinas svečias – praeivis –

kaip visi mano protėviai.

¹⁴ Nukreipk savo žvilgsnį nuo manęs, kad atsigaučiau

pirma, negu nueisiu ir pranyksiu.^[i2]

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>