1 Chorvedžiui. Dovydo psalmė. A
I 2 Kantriai laukiau VIEŠPATIES, jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą. 3 Ištraukė mane iš klampios duobės – iš mirtinos pelkės, pastatė mano kojas ant uolos ir sutvirtino mano žingsnius. 4 Man į lūpas įdėjo naują giesmę – šlovės mūsų Dievui giesmę. Daugelis tai matys, – pagarbiai bijos ir pasitikės VIEŠPAČIU. II 5 Laimingas žmogus, kuris deda viltis į VIEŠPATĮ, – jis nesikreipia į pagonių stabus ar netikrų dievų garbintojus. 6 VIEŠPATIE, mūsų Dieve, tu daug mums padarei – nuostabūs tavo darbai ir užmojai – panašaus į tave nėra kito! Niekad nepajėgčiau jų visų apsakyti, – jų devynios galybės. III 7 Tu davei man suprasti, kad netrokšti kruvinos aukos ir grūdų atnašų, neprašai deginamosios aukos ir atnašos už nuodėmę. 8 Tada tariau: „Štai ateinu! Raštų ritinyje man viskas nurodyta, – 9 mano džiaugsmas – vykdyti tavo valią, mano Dieve, tavo Mokymą turiu širdyje!“ 10 Didžiojoje sueigoje skelbiau tavo išganymo rūpestį, – netramdžiau savo lūpų, – tai, VIEŠPATIE, tu turi žinoti. 11 Tavo išganymo rūpesčio širdyje neslėpiau, – kalbėjau apie tavo ištikimybę ir išganymą. Apie tavo meilę ir tiesą didžiojoje sueigoje nenutylėjau. B
I 12 VIEŠPATIE, neatsakyk man savo gailestingumo, – tavo meilė ir tavo tiesa mane visad tesaugo! 13 Juk mane supa vargai be skaičiaus, apniko mano nuodėmės mane, nebematau, – jų daugiau nei plaukų man ant galvos, netekau drąsos. 14 Suteik man malonę, VIEŠPATIE, gelbėk mane! VIEŠPATIE, skubėk man padėti! 15 Tebūna nugalėti ir apstulbinti visi, kurie tyko man gyvastį atimti. Tepasitraukia gėdos apimti tie, kurie džiaugiasi mano nelaime. 16 Tebūna savo pralaimėjimo išgąsdinti, kurie man sako: „Aha! Taip tau ir reikia!“ 17 Tedžiūgauja ir tesilinksmina tavyje visi, kurie tavęs ieško, ir tavo išganymą mylintieji nuolat tekartoja: „Koks didis yra VIEŠPATS!“ 18 Nors esu silpnas ir beturtis, tačiau Viešpats manęs nepamiršo. Tu esi mano pagalba ir išgelbėjimas, – mano Dieve, nedelsk! | 
