I

^1 [i1]Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela!

VIEŠPATIE, mano Dieve, esi be galo didis!

Apsisiautęs garbe ir didybe,

² apsigaubęs šviesa^[i2] lyg drabužiu.

Tu ištempei dangų tarsi palapinės dangą,

³ padėjai savo buveinės sijas viršum vandenų.^[i3]

Iš debesų darai sau vežimą,

keliauji ant audros sparnų.

^4 [i4]Vėjus imi savo pasiuntiniais,

žaibų liepsnas – savo tarnais.

II

^5 [i5]Tu įkūrei žemę tvirtai ant jos pamatų,

ir ji ten stovės amžinai.

^6 [i6]Vandenynu tarsi drabužiu ją apklojai;

vandenys tįsojo viršum kalnų.

⁷ Kai tu vandenims pagrūmojai, jie bėgo,

traukėsi, pasigirdus tavo griausmo balsui, –

⁸ kalnams iškylant, slėniams įdumbant, –

į vietą, kurią tu jiems skyrei.

⁹ Tu nubrėžei ribą, kurią peržengti uždraudei,

kad žemės vėl neapsemtų.

III

¹⁰ Tu liepi šaltiniams sruventi slėniuose,

upėms tekėt tarp kalvų.

¹¹ Jie duoda vandens miško žvėrims;

laukiniai asilai ten malšina savo troškulį.

¹² Pakrantėse padangių paukščiai lizdus kraunasi

ir čiulba ant medžių šakų.

^13 [i7]Tu laistai kalnus iš savo aukštos buveinės;

žemė kupina tavo palaimos.

¹⁴ Tu želdai žolę galvijams

ir augalus žmonių reikalams,

kad augintų maisto iš žemės –

¹⁵ ir vyno, kuris linksmina žmogaus širdį,

ir alyvmedžių aliejaus, nuo kurio švyti veidai,

ir duonos, kuri stiprina gyvastį.

¹⁶ Gausiai laistomi yra VIEŠPATIES medžiai –

Libano kedrai, jo paties pasodinti.

¹⁷ Paukščiai juose sukasi gūžtas;

gandras medyje kraunasi lizdą.

¹⁸ Aukštieji kalnai yra laukinėms ožkoms;

uolos – slėptuvė olų barsukams.^[i8]

IV

¹⁹ Tu padarei mėnulį mėnesiams žymėti;

saulė žino, kada nusileisti.

²⁰ Tu siunti tamsą, ir ateina naktis, –

tuomet sujunda visi miško gyvūnai.

²¹ Liūtukai riaumoja grobio,

ieškodami sau maisto iš Dievo.

²² Saulei užtekėjus, jie pasitraukia

miegoti savo lindynėse.

²³ Žmogus eina prie savo darbo

ir triūsia iki vakaro.

V

²⁴ VIEŠPATIE, kokie įvairūs tavo kūriniai!

Kaip išmintingai juos visus sukūrei!

Tavo kūrinių pilna žemė.

²⁵ Štai jūra, tokia bekraštė ir plati,

ten knibždėlynas be skaičiaus –

maži ir dideli gyvūnai.

²⁶ Čia plaukioja laivai

ir žaidžia Leviatanas,^[i9] kurį tu sukūrei.

VI

²⁷ Visi^[i10] jie laukia iš tavęs,

kad duotum jiems peno, kada reikia.

²⁸ Kai tu jiems duodi, jie surenka {derlių},

kai ištiesi ranką, jie sotūs gėrybių.

²⁹ Tau veidą paslėpus, jie nerimsta,

o alsavimą iš jų atėmus, jie miršta –

sugrįžta atgal į dulkes.

³⁰ Tau atsiuntus savo dvasią,^[i11] jie atgyja, –

tu atnaujini žemės veidą.

VII

³¹ Tebūna amžina VIEŠPATIES garbė,

tesidžiaugia Dievas savo kūriniais!^[i12]

³² Jis pažvelgia į žemę, ji dreba;

jis paliečia kalnus, jie smilksta.

³³ Giedosiu VIEŠPAČIUI, kolei gyvensiu, –

per visą gyvenimą šlovinsiu giesme savo Dievą.

³⁴ Tepatinka jam mano malda,

nes aš džiūgauju VIEŠPATYJE.

³⁵ Teišnyksta nusidėjėliai žemėje,

tenebūna daugiau nedorėlių.

Garbink VIEŠPATĮ, mano siela!

{Šlovinkite VIEŠPATĮ!}^[i13]

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>