1 Klausykitės, ką VIEŠPATS sako: – Pakilk, paskelbk savo bylą kalnų akivaizdoje, tegirdi kalvos tavo balsą! 2 Klausykitės jūs, kalnai, apie VIEŠPATIES bylą ir jūs, patvarieji žemės pamatai, nes VIEŠPATS kelia bylą savo tautai, skelbia ieškinį Izraeliui. 3 „Mano tauta, ką aš tau padariau? Kuo gi tave nuvarginau? Atsakyk man! 4 Juk išvedžiau tave iš Egipto žemės, išpirkau tave iš vergijos namų ir tave vesti pasiunčiau Mozę, Aaroną ir Mirjamą. 5 Mano tauta, atsimink, ką buvo sumanęs Moabo karalius Balakas, ką jam atsakė Beoro sūnus Baalamas ir kas nutiko nuo Šitimų iki Gilgalo,[i1] kad žinotumei VIEŠPATIES teisumo darbus“. 6 [i2]„Kuo nešinas ateisiu į VIEŠPATIES Artumą ir nusilenksiu aukštybių Dievui? Ar ateisiu su deginamosiomis aukomis, su mituliais veršiais? 7 Argi VIEŠPATS bus patenkintas tūkstančiais avinų, plūstančia srove aliejaus? Ar atiduosiu savo pirmagimį[i3] už savo nusikaltimą, savo kūno vaisių už savo nuodėmę?“ 8 Marusis, jis tau pasakė, kas yra gera ir ko iš tavęs VIEŠPATS reikalauja: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu. 9 VIEŠPATIES balsas šaukia miestui[i4] {gili išmintis pagarbiai bijoti tavo vardo}: Klausykitės, gimine ir miesto taryba! 10 Ar aš galiu nematyti nedorai įsigytų turtų nedorėlių namuose ir keikiamos sumažintos efos? 11 Ar aš galiu pakęsti nesąžiningas svarstykles ir neteisingų svarsčių maišą? 12 Tavo turtuoliai smurtauja; tavo gyventojai meluoja dvilinkais liežuviais. 13 Todėl aš tave ir parbloškiau, nuniokodamas už tavo nuodėmes. 14 Tu valgysi, bet sotus nebūsi, – amžinai kankins tave alkis; tu įsigysi, bet neišsaugosi, – jei ką ir išsaugotum, perduosiu kalavijui. 15 Tu sėsi, bet nepjausi, spausi alyvas, bet aliejumi nesitepsi; traiškysi vynuoges, bet vyno negersi. 16 [i5]Laikeisi Omrio įstatų, visų Ahabo namų darbų ir sekei jų užmojus. Todėl padarysiu tave tyrlaukiais, o tavo gyventojus pajuoka, – turėsi pakelti mano tautos panieką. | 
