¹ Mesk savo duoną ant vandens,^[i1]

nes po daugelio dienų ją atrasi.

^2 [i2]Išdalyk, ką turi, septyniems

ar net aštuoniems, nes nežinai,

kokia nelaimė gali ištikti žemę.

³ Kai debesys pritvinkę,

jie palaisto lietumi žemę;

kur tik medis kristų – į pietus ar į šiaurę,

toje vietoje, kur krinta,

ten jis ir gulės.

⁴ Kas žiūri vėjo, niekad nesės,

o kas stebi debesis, niekad nepjaus.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>