1 Mesk savo duoną ant vandens,[i1] nes po daugelio dienų ją atrasi. 2 [i2]Išdalyk, ką turi, septyniems ar net aštuoniems, nes nežinai, kokia nelaimė gali ištikti žemę. 3 Kai debesys pritvinkę, jie palaisto lietumi žemę; kur tik medis kristų – į pietus ar į šiaurę, toje vietoje, kur krinta, ten jis ir gulės. 4 Kas žiūri vėjo, niekad nesės, o kas stebi debesis, niekad nepjaus. 5 Lygiai kaip nežinai, kokiu keliu ateina gyvybės alsavimas į kaulus motinos įsčiose, taip nežinai, kaip Dievas elgiasi Visatoje. 6 Rytą sėk savo sėklą, iki vakaro neleisk savo rankai ilsėtis, nes niekad nežinai, ar šis ar anas darbas pasiseks, ar galbūt abu bus sėkmingi. Gyvenimo vakarą 7 Smagi yra dienos šviesa, malonu akims matyti saulę. 8 Taip, nors ir daugel metų žmogus gyventų, tesimėgauja jais visais nepamiršdamas, kad apsčiai bus ir tamsių dienų. Tai, kas ateina, yra rūkas! 9 Džiūgauk, jaunuoli, kol esi jaunas! Leisk savo širdžiai mėgautis savo jaunystės dienomis. Eik, kur veda tavo širdies troškimai, daryk, kas patinka tavo akims, bet žinok, kad dėl viso to tave Dievas pašauks į teismą. 10 Išmesk rūpestį iš savo širdies, savęs neapsunkink, nes jaunystė ir gyvenimo aušra yra rūkas! | 
