Gerasis ganytojas

¹ „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. ² O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. ³ Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. ⁴ Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą. ⁵ Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso“.

⁶ Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia. ⁷ O Jėzus kalbėjo toliau:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:

aš – avių vartai.

⁸ Visi, kurie pirma manęs atėjo,

buvo vagys, plėšikai,

todėl neklausė jų avys.

⁹ Aš esu vartai.

Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas.

Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras.

¹⁰ Vagis ateina

vien tik vogti, žudyti, naikinti.

Aš atėjau,

kad žmonės turėtų gyvenimą, –

kad apsčiai jo turėtų.

¹¹ Aš – gerasis ganytojas.

Geras ganytojas

už avis guldo gyvybę.

¹² Samdinys, ne ganytojas,

kuriam avys ne savos,

pamatęs sėlinantį vilką,

palieka avis ir pabėga,

o vilkas puola jas ir išvaiko.

¹³ Samdinys pabėga, nes jis samdinys,

jam avys nerūpi.

¹⁴ Aš – gerasis ganytojas:

aš pažįstu savąsias,

ir manosios pažįsta mane,

¹⁵ kaip mane pažįsta Tėvas

ir aš pažįstu Tėvą.

Už avis aš guldau savo gyvybę.

¹⁶ Ir kitų avių dar turiu,

kurios ne iš šios avidės;

ir jas man reikia atvesti;

jos klausys mano balso,

ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.

¹⁷ Tėvas myli mane,

nes aš guldau savo gyvybę,

kad ir vėl ją pasiimčiau.

¹⁸ Niekas neatima jos iš manęs,

bet aš pats ją laisvai atiduodu.

Aš turiu galią ją atiduoti

ir turiu galią vėl ją atsiimti;

tokį priesaką aš esu gavęs

iš savojo Tėvo“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>