¹ Tuo metu Babilono karalius Baladano sūnus Merodach-Baladanas,^[i1] išgirdęs apie Hezekijo ligą ir išgijimą, atsiuntė jam laišką ir dovanų. ² Hezekijas dėl to apsidžiaugė ir pasiuntiniams aprodė savo iždą, sidabrą ir auksą, prieskonių ir rinktinio aliejaus atsargas, ginklų sandėlius, – visus turtus, kokius tik rūsiuose turėjo. Neliko nieko nei jo rūmuose, nei visoje karalystėje, ko nebūtų jiems parodęs.

³ Tada pranašas Izaijas atėjo pas karalių Hezekiją ir jį paklausė: „Ką sakė tau tie vyrai? Iš kur jie atėjo pas tave?“ Hezekijas atsakė: „Jie iš tolimo krašto atėjo pas mane, iš Babilono“.

⁴ „Ką jie matė tavo rūmuose?“ – klausė jį toliau Izaijas. Hezekijas atsakė: „Jie matė visa, kas tik yra mano rūmuose. Neliko nieko mano turtų rūsiuose, ko nebūčiau jiems parodęs“.

⁵ Tada Izaijas pasakė Hezekijui: „Išgirski Galybių VIEŠPATIES žodį: ⁶ 'Štai ateis dienos, kai visa, kas tik yra tavo rūmuose, visa, ką tavo protėviai yra sukrovę iki šios dienos, – visa bus išgabenta į Babiloną.^[i2] Nieko neliks, – sako VIEŠPATS! ⁷ Ir iš tavųjų palikuonių, kurių susilauksi, kai kurie bus paimti, – bus eunuchai Babilono karaliaus rūmuose!'“ ⁸ Hezekijas atsakė Izaijui: „VIEŠPATIES žodis, kurį man pasakei, yra palankus“.^[i3] Mat pagalvojo sau: „Tai reiškia, kad mano dienomis dar tvers taika ir saugumas“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>