Hezekijo liga ir išgijimas 1 Tomis dienomis[i1] Hezekijas sunkiai susirgo ir buvo prie mirties. Pranašas Izaijas, Amozo sūnus, pas jį atėjo ir jam tarė: „Šitaip kalba VIEŠPATS: 'Sutvarkyk savo reikalus, nes mirsi tu tuojau, nebeišgysi'“. 2 Hezekijas nusigręžė veidu į sieną ir meldėsi VIEŠPAČIUI: 3 „Atsimink, meldžiu, VIEŠPATIE, kaip ištikimai ir nuoširdžiai elgiausi tavo akivaizdoje, darydamas tai, kas tau patinka!“ Ir ėmė Hezekijas graudžiai verkti. 4 Tada Izaijas išgirdo VIEŠPATIES žodį: 5 „Eik pas Hezekiją[i2] ir jam pasakyk: 'Taip kalba VIEŠPATS, tavo tėvo Dovydo Dievas: girdėjau tavo maldą ir tavo ašaras mačiau. Pagydysiu tave: po trejeto dienų tu jau pajėgsi nueiti į VIEŠPATIES šventyklą, – penkiolika štai metų aš pridėsiu prie tavųjų dienų! 6 Be to, tave ir šitą miestą nuo Asirijos karaliaus išgelbėsiu. Aš būsiu skydas šitam miestui!'“ 7 {Izaijas kalbėjo:} „Ženklas iš VIEŠPATIES, kad VIEŠPATS padarys tai, ką tau pažadėjo, bus šitoks: 8 žiūrėk! Šešėliui, jau nusileidusiam dešimčia pakopų ant laiptų į Ahazo prieangį,[i3] leisiu vėl grįžti dešimčia pakopų“. Ir saulė grįžo dešimčia pakopų, kuriomis ji buvo nusileidusi. Hezekijo padėkos giesmė 9 Giesmė, kurią Judo karalius Hezekijas sudėjo pasveikęs iš savo ligos. 10 Aš pagalvojau: „Patį savo dienų vidurdienį[i4] turiu iškeliauti! Vartai Šeolo atims man likusius metus“. 11 Aš tariau: „Nebematysiu VIEŠPATIES[i5] niekad daugiau gyvųjų šalyje, nebežvelgsiu niekad daugiau į jokį žemėje gyvenantį žmogų“. 12 Pastogė manoji lyg piemenų palapinė nugriauta[i6] ir numesta šalin nuo manęs. Mano gyvenimą tu austi pabaigei kaip audėjas, nukirpai mane it paskutinį siūlą nuo šeivos. Dieną ir naktį tu vedi mane į pabaigą, – 13 lig aušros šaukiuosi pagalbos. Tarsi liūtas jis visus mano kaulus triuškina, – {dieną ir naktį tu vedi mane į pabaigą}. 14 Čiršku tarsi parskridusi kregždė, dejuoju tarsi balandis. Nuvargsta man akys, žvelgdamos aukštyn į dangų: esu aš skurdžius, Viešpatie! Užstok mane! 15 Ką galiu aš jam sakyti?[i7] Jis kalbėjo man! Jis pats tai padarė! Eisiu pirmyn žingsniukais per visus metus savo, nors mano siela ir yra pilna kartėlio. 16 Tie gyvuoja, kuriuos Viešpats globoja. – tau {priklauso} mano gyvenimo dvasia. Tu man davei sveikatą ir gyvybę, 17 todėl mano kartėlis pavirto ramybe. Tu apsaugojai mane nuo mirties bedugnės, nes mano nuodėmėms visoms atsukai nugarą.[i8] 18 Juk Šeole[i9] niekas tau nedėkoja, nei Mirtis tavęs nešlovina, – kas eina į giliąją duobę, nebesitiki tavo gerumo. 19 Gyvasis – tiktai gyvasis tau tedėkoja, kaip šiandien kad aš darau. Apie ištikimybę tavąją tėvai pasakos vaikams. 20 VIEŠPAČIUI patiko mus išgelbėti! Giedosime ir kankliuosime mes VIEŠPATIES namuose visas savo gyvenimo dienas. 21 Kai Izaijas pasakė: „Tegu jie nuneša figų košės, tepatepa ja išbėrimą, ir jis pagis“, Hezekijas paklausė: „O koks gi ženklas, kad vėlei pakilsiu aš į VIEŠPATIES namus?“ | 
