1 Ištarmė, kurią Habakukas gavo regėjimo metu. Pranašas skundžiasi Dievui 2 [i1]Kaip ilgai šauksiu, VIEŠPATIE, ir tu manęs neišgirsi? Arba rėksiu: „Smurtas!“ – ir tu manęs negelbėsi? 3 Kodėl rodai man nusikaltimus ir žiūri į vargą? Mane puola ir prievartauja; vaidai kyla, barniai nesiliauja. 4 Įstatymas neturi galios, teisingumas niekad nelaimi. Sukčius apmauna teisųjį, užtat teismo sprendimas kreivas. Dievas atsako pranašui 5 [i2]Pasižvalgykite po tautas, įsidėmėkite![i3] Stebėkitės ir apstulbkite! Juk jūsų dienomis vyksta dalykas, kuriuo netikėtumėte, jei ir būtų jums pasakyta. 6 Tikėk manimi! Aš išjudinu kaldėjus, – tą žiaurią ir veržlią tautą, – žygiuojančius per žemės platybes užimti svetimų sodybų. 7 Jie baisūs ir kelia klaiką; teisę ir didybę sau jie patys nustato. 8 Jų žirgai greitesni už leopardus, aršesni už vilkus vakare;[i4] jų ristūnai šuoliuoja. Jų raiteliai atjoja iš toli, skrenda lyg aras prie maisto. 9 Visi joja siaubti, įbedę akis į priekį, semia kaip smėlį belaisvius. 10 Iš karalių tyčiojasi, valdovai jiems išdaiga. Kiekvieną tvirtovę išjuokia, – sukasa žemių pylimą ir ją paima. 11 Tuomet pasikeičia kaip vėjas ir pradingsta... Nusižengia ir nusikalsta,[i5] nes jų Dievas yra jų pačių galybė! Pranašas vėl skundžiasi 12 [i6]Argi tu nesi nuo amžinybės, VIEŠPATIE, mano Dieve, mano Šventasis? Tu esi nemirtingas! Tu, VIEŠPATIE, paskyrei juos teisti; tu, Uola,[i7] paruošei juos bausti. 13 Tavo akys per šventos žvelgti į pikta, tu negali žiūrėti į nusikaltimus. Kodėl tad žiūri į klastūnus ir tyli, kai nedorėliai teisesnius už save ryja? 14 Kaip jūros žuvis padarei žmones, tarsi šliužus, neturinčius valdovo. 15 Ištraukia priešas[i8] juos visus kabliu, išvelka savo tinklu, susemia juos savo bradiniu, 16 todėl linksminasi ir džiūgauja, aukoja atnašas savo tinklui[i9] ir degina smilkalus savo bradiniui, nes jais pagausino savo davinį, ir valgis riebus. 17 Argi taip jie ir toliau tuštins savo tinklą, žudydami tautas be pasigailėjimo? | 
