⁵ Kelkis, Jeruzale!

Atsistok aukštumoje, pažvelk į rytus

ir pasižiūrėk į savo vaikus,

surinktus iš rytų ir vakarų Šventojo žodžiu

ir džiūgaujančius, nes Dievas juos atsiminė.

⁶ Priešų varomi, jie išėjo pėsti iš tavęs,

bet Dievas parves juos tau,

nešamus su pagarba tarsi karališkame soste.

⁷ Nes Dievas nutarė,

kad aukšti kalnai ir amžinos uolos būtų sulyginti,

daubos ir slėniai užpilti, sulyginant su žeme,

idant Izraelis galėtų saugiai žygiuoti gaubiamas Dievo šlovės.

⁸ Dievo liepimu miškai ir visi kvapūs medžiai

teiks Izraeliui pavėsį,

⁹ nes Dievas džiaugsmingai ves Izraelį,

nušviestą savo šlovės,

gailestingumo ir teisumo“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>