¹ Choro vadovui. Su styginiais instrumentais. Dovydo maskilas.

² Išgirsk mano maldą, Dieve,

nesislėpk nuo mano maldavimo!

³ Klausykis manęs ir atsakyk.

Aš blaškausi, išseko man jėgos.

⁴ Šiurpas ima nuo priešo riksmų,

nuo nedorėlių šauksmų.

Jie neša man pikta,

įnirtingai mane puldinėja.

⁵ Dreba man širdis krūtinėje,

mirties baimė slegia mane.

⁶ Baimė ir šiurpas mane purto;

esu siaubo priblokštas.

⁷ „O, kad turėčiau balandžio sparnus, ­

sakau, ­ skrisčiau toli ir rasčiau ramybę!

⁸ Iš tikrųjų toli toli nulėkčiau;

apsigyvenčiau tyruose. Sela.

⁹ Skubėčiau rasti sau užuovėją

nuo nuožmaus vėjo ir audros.“

¹⁰ Sumaišyk jų kalbą, Viešpatie, sutrikdyk ją,

nes matau mieste smurtą ir maištus.

¹¹ Dieną naktį jie sėlina jo sienomis,

jame klesti piktumas ir priespauda.

¹² Žūtis jame;

sukčiavimas ir apgaulė

niekada neišnyksta turgavietėje.

¹³ Ne priešas mane užgaulioja ­

tuomet dar galėčiau pakęsti;

ne mano nedraugas su manimi įžūliai elgiasi ­

tuomet dar galėčiau nuo jo pasislėpti.

¹⁴ Bet tu, mano bendražygis,

mano bičiulis, mano artimas draugas!

¹⁵ Mes mėgavomės savo draugyste

ir drauge ėjome į Dievo Namus!

¹⁶ Teužklumpa juos mirtis,

težengia jie gyvi į Šeolą!

Juk kur jie gyvena,

ten piktybės.

¹⁷ Bet aš šauksiuosi Dievo,

ir VIEŠPATS mane išgelbės.

¹⁸ Vakare, auštant ir vidudienį

skųsiuosi ir vaitosiu,

ir jis išgirs mano balsą.

¹⁹ Parves mane sveiką iš mūšių,

kuriuose kovoju su tokia daugybe priešų.

²⁰ Dievas, amžinai viešpataujantis,

išklausys mane ir nugalės juos. Sela.

Juk jie atsisako taisytis ir Dievo nebijo.

²¹ Mano bičiulis užpuolė savo sąjungininką,

sulaužė savo sandorą.

²² Jo kalba buvo slidesnė už sviestą,

bet jo širdyje slypėjo neapykanta;

jo žodžiai buvo švelnūs kaip aliejus,

bet kirto lyg aštrūs kalavijai.

²³ Pavesk savo rūpesčius VIEŠPAČIUI,

ir jis tave palaikys;

teisiajam palūžti jis niekada neleidžia.

²⁴ Tu, Dieve, nugrūsi juos į giliausią kapą,

tuos žmogžudžius ir apgavikus,

nesulaukusius nė pusės savo amžiaus,

o aš tavimi pasitikiu.

¹ Choro vadovui. „Balandžio ant tolimų ąžuolų“ melodija. Dovydo miktamas, filistinams jį suėmus Gate.

² Būk man gailestingas, Dieve,

nes žmonės mane mindžioja,

visą laiką jie mane vargina.

³ Mano priešai puola mane visą dieną;

daug puolančių mane, Aukščiausiasis.

⁴ Kai apima baimė, aš pasitikiu tavim.

⁵ Dievu, kurio pažadą šlovinu,

Dievu pasitikiu

ir nebijau;

ką gali mirtingasis man padaryti?

⁶ Visą laiką jie stengiasi pakenkti mano užmojams;

visos jų mintys ­ man ką pikta padaryti.

⁷ Jie sąmokslauja, tyko iš pasalų, seka mano žingsnius,

norėdami mane nužudyti.

⁸ Atmokėk jiems, Dieve, už jų nusikaltimą;

pažabok tuos žmones, Dieve.

⁹ Tu sužymėjai mano klajones,

tad supilk mano ašaras į savo ąsotį!

Argi jos nėra sužymėtos tavo knygoje?

¹⁰ Tuomet mano priešai trauksis,

kai tik tavęs šauksiuosi;

žinau, kad Dievas užstoja mane.

¹¹ Dievu, kurio pažadą šlovinu,

VIEŠPAČIU, kurio žodį garbinu,

¹² Dievu pasitikiu

ir nebijau;

ką gali mirtingasis man padaryti?

¹³ Dieve, turiu padaryti, ką esu tau pažadėjęs;

aš aukosiu tau bendravimo atnašas.

¹⁴ Juk tu išgelbėjai mane nuo mirties,

mano kojas nuo suklupimo.

Tad vaikščioju Dievo Artume ­

šviesoje, kuri šviečia gyviesiems.

¹ Choro vadovui. „Nesunaikink“ melodija. Dovydo miktamas, jam pabėgus nuo Sauliaus į olą.

² Pasigailėk manęs, Dieve, pasigailėk manęs,

nes pas tave ieškau prieglobsčio.

Tavo sparnų ūksmėje ieškau užuovėjos,

kol praeis šėlstančios audros.

³ Šaukiuosi Dievo Aukščiausiojo,

Dievo, kuris manimi rūpinasi.

⁴ Tesiunčia jis pagalbą iš dangaus ir teišgelbsti mane;

tesugėdina tuos, kurie mane mindo. Sela.

Tesiunčia Dievas savo gerumą ir ištikimybę.

⁵ Guliu kniūbsčias tarp priešų lyg ryjančių liūtų;

jų dantys ­ ietys ir strėlės,

o jų liežuviai ­ aštrūs kalavijai.

⁶ Parodyk savo didybę aukštai danguje, Dieve,

ir savo šlovę visai žemei!

⁷ Jie paspendė pinkles po mano kojomis,

norėdami mane pagauti;

jie man iškasė duobę, bet patys į ją įkrito. Sela.

⁸ Mano širdis ištikima, Dieve;

mano širdis ištikima;

giedosiu ir šlovinsiu tave!

⁹ Pabusk, mano siela!

Pabuskite, arfa ir lyra!

Aš pažadinsiu aušrą.

¹⁰ Tautose dėkosiu tau, Viešpatie,

giedosiu tau šlovės giesmę tarp pagonių.

¹¹ Juk tavo gerumas didis kaip dangus,

o ištikimybė siekia debesis.

¹² Parodyk savo didybę aukštai danguje, Dieve,

ir savo šlovę visoje žemėje!

¹ Choro vadovui. „Nesunaikink“ melodija. Dovydo miktamas.

² Argi iš tikrųjų, galingieji,

jūs nusprendžiate, kas teisu?

Argi sąžiningai teisiate žmones?

³ Ne! Širdyje sumanote, kas nedora,

rankomis dalijate smurtą žemėje.

⁴ Nuo pat kūdikystės nedorėliai neištikimi,

nuo pat gimimo dienos išklysta iš kelio ir meluoja.

⁵ Jų nuodai ­ kaip nuodai gyvačių,

kaip kurčios, ausis užsikimšusios angies,

⁶ kuri nebegirdi kerėtojų balso

ar įgudusio gyvačių žavėtojo kerų.

⁷ Dieve, sutrupink jiems dantis burnoje;

VIEŠPATIE, išrauk liūtams iltis!

⁸ Teišnyksta jie lyg senkantis vanduo;

įtempus jiems lanką, teatbunka jų strėlės.

⁹ Tebūna jie lyg sraigė, supliūkštanti purve,

lyg negyvas gimęs, saulės niekada nematęs kūdikis.

¹⁰ Nelauktai lyg erškėčių krūmą ar usnis

tenusiaubia juos viesulas.

¹¹ Teisieji džiaugsis, matydami pelnytą bausmę;

jie mazgosis kojas nedorėlių krauju.

¹² Žmonės sakys: „Tai atlygis teisiesiems;

iš tikrųjų yra Dievas, kuris teisia žemę!“