Elifazas priekaištauja 1 [i1]Tada Elifazas Temanietis atsakydamas tarė: 2 „Jeigu išdrįstų kas tarti tau žodį, ar nesijausi užgautas? Betgi kas dabar galėtų tylėti? 3 Tikėk manimi, tu mokei daugelį, tu sustiprinai jų silpnas rankas, 4 tavo žodžiai drąsino svyruojančius, tu sustiprinai drebančius kelius. 5 Betgi kai dabar tai nutinka tau, netenki kantrybės, kai tave patį tai paliečia, esi priblokštas! 6 Argi tavo Dievo baimė nėra tavo laidas, o tavo tobulas elgesys tavo viltis? 7 Atsimink, ar kas kada būdamas nekaltas pražuvo? Ar buvo kur nors dorieji sunaikinti? 8 Kalbu iš patirties: kas pikta aria ir bėdą sėja, tą patį jie ir pjauna. 9 Nuo Dievo kvėptelėjimo jie pražūva, nuo jo įniršio gūsio jie sunyksta. 10 Nutildo liūto[i2] riaumojimą, žvėrių karaliaus staugimą ir sutrupina liūtų jauniklių dantis. 11 Stiprus liūtas nugaišta, nes trūksta grobio, ir jo jaunikliai išsisklaido. Elifazas kalba apie regėjimą: nė vienas nėra teisus Dievo akyse 12 [i3]Man netyčia atėjo žodis, mano ausis pagavo jo tylų šnabždesį. 13 Nuo minčių, kilusių iš nakties regėjimų, kai kietas miegas apima mirtinguosius, 14 mane pagavo klaikas ir šiurpulys, drebėjo visi mano kaulai. 15 Tuomet vėjas pūstelėjo į mane, man ant kūno pasišiaušė plaukai. 16 Jis stabtelėjo, bet jo išvaizdos nepažinau, tik pavidalas prieš mano akis, ir, tylai įsiviešpatavus, išgirdau balsą: 17 'Argi gali žmogus būti teisesnis už Dievą? Argi gali mirtingasis būti be priekaištų prieš savo Kūrėją? 18 Štai jis net savo tarnais nepasitiki ir savo angelus kaltina klaida! 19 Ką tad sakyti apie gyvenančius molio namuose, kurių pamatai yra dulkės? Jie sutraiškomi lengviau negu kandys, 20 tarp ryto ir vakaro jie trinami į dulkes. Jie žūva amžinai nepastebėti. 21 Kai iš jų išplėšiama[i4] jų palapinės virvelė, argi jie nemiršta nepažinę išminties'“. | 
