1 [i1]Tada Jobas atvėrė burną ir keikė savo gimtąją dieną. 2 Jis pertraukė tylą, tardamas: 3 „Tepranyksta diena, kurią gimiau, naktis, kuri tarė: 'Pradėtas berniukas!' 4 Ta diena! Tebūna ji tamsa! Tenesirūpina ja Dievas aukštybėse, jai šviesa teneaušta! 5 Teaptemdo ją tamsa ir niūrus šešėlis, teapniaukia ją debesys, tegąsdina ją saulės užtemimas. 6 O, ta naktis! Tebūna ji niūri tamsa! Tenebūna ji įskaityta į metų dienas, tenepatenka ji nė į vieną jų mėnesį. 7 Taip! Ta naktis tebūna bevaisė, teneaidi joje joks džiugus balsas. 8 Tekeikia ją, kurie keikia Jūrą, kurie geba pažadinti Leviataną.[i2] 9 Teaptemsta aušros žvaigždė, tesiilgi ji šviesos, bet tenesulaukia; tenemato ji ryto spindulių dėl to, 10 kad nenorėjo užverti įsčių angos ir paslėpti vargo nuo mano akių. 11 Kodėl aš nemiriau gimdamas, kodėl, išėjęs iš įsčių, nepražuvau? 12 Kam gi turėjo būti keliai man laikyti ar krūtys man žįsti? 13 Juk nūn gulėčiau ramybėje; miegočiau ir ilsėčiausi 14 drauge su žemės karaliais ir patarėjais, atstatančiais sau griuvėsius,[i3] 15 ar drauge su didžiūnais, turinčiais aukso, pripildžiusiais savo rūmus[i4] sidabro. 16 Ar kodėl nebuvau palaidotas tarsi nelaikšis kūdikis, tarsi mažyliai, niekad nematę šviesos? 17 Ten, žemai,[i5] nedorėliai liaujasi siausti, ten pavargusieji ilsisi. 18 Ten belaisviai nesupančioti šalipančiais, jie nebegirdi engėjo balso. 19 Ten mažas ir didelis – lygūs; vergas laisvas nuo savo šeimininko. 20 Kam gi jis duoda šviesą nelaimingiems ir gyvybę apkartusiems? 21 Jie laukia mirties, bet ji neateina, jie ieško jos tarsi paslėpto lobyno; 22 jie labai džiūgauja ir jaučiasi smagiai, suradę kapą. 23 Kam gi duota šviesa vyrui, negalinčiam matyti kelio, Dievo iš visų pusių apsuptam? 24 Juk dejonė yra man tarsi duona, o aimanos plūsta man tarsi vanduo. 25 Ko tik bijau, mane pasiveja, ir ko tik vengiu, mane ištinka. 26 Neturiu ramybės, nebegaliu ištylėti, – užgriuvo kančia ir nebėra man poilsio“. | 
