^1 [i1]Tada Zofaras Naamatietis atsakė, tardamas:

² „Argi žodžių tvanas turėtų likti be atsako,

nejau plepus vyras turėtų būti teisus?

³ Argi tavo tauškalai turėtų mus nutildyti,

nejau, tau tyčiojantis, nebus kam tavęs sugėdinti?

⁴ Juk tu sakai: 'Mano mokymas yra tyras,

aš buvau nekaltas Dievo akyse!'

⁵ Betgi kad Dievas prakalbėtų,

atvertų tau jis pats savo lūpas

⁶ ir pasakytų tau savo išminties paslaptis!

Juk išmintis turi daug akių!

Žinok tad, kad Dievas iš tavęs mažiau reikalauja,

negu tavo kaltė užsitarnauja.

^7 [i2]Argi gali suvokti Dievo paslaptį?

Argi gali įžvelgti gelmes Visagalio?

⁸ Aukštesnės už dangų – ką tu gali daryti?

Gilesnės už Šeolą – ką tu gali žinoti?

⁹ Ilgesnis jos mastas negu žemė

ir platesnis negu jūra.

¹⁰ Jeigu jis praeina ar uždaro į kalėjimą,

ar pašaukia į teismą,

kas gali jį sulaikyti?

¹¹ Juk jis perpranta veidmainius

ir mato nedorybę.

Tad nejau jos neatpažins?

¹² Bet kvailas žmogus įgis supratimą,

kai laukinė asilė pagimdys žmogų!

^13 [i3]Jei tu savo širdį kreipsi teisingai,

tu savo rankas link jo tiesi.

¹⁴ Jei tu turi nedorybę, vyk šalin ją,

neleisk neteisybei gyventi savo palapinėje.

¹⁵ Iš tikrųjų tada pakelsi savo veidą be dėmės,

saugus būsi ir nebijosi.

¹⁶ Juk tada užmirši savo vargus

ar prisiminsi juos kaip nuslūgusius vandenis.

¹⁷ Tavo gyvenimas bus šviesesnis negu vidurdienis,

o tamsiausios gyvenimo valandos švies kaip aušra.

¹⁸ Tu jausiesi saugus, nes turėsi vilties;

Dievas saugos tave, ir saugiai ilsėsies.

¹⁹ Gulsiesi, ir nebus ko tau bijoti;

daugelis stengsis tau įtikti.

²⁰ Bet akys nedorųjų apsiblaus,

kelio išsigelbėt rasti jie nepajėgs,

jų vienintelė viltis yra laukti mirties“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>