1 [i1]„Aš nebenoriu gyventi! Viešai išliesiu savo skundą, išsakysiu savo širdies kartėlį. 2 Tarsiu Dievui: 'Nepasmerk manęs, pasakyk man, kuo mane kaltini. 3 Argi gera tau atrodo engti, niekinti savo rankų darbą ir šypsotis nedorėlių užmačioms? 4 Nejau tavo akys kūniškos? Argi ir tu matai taip, kaip mato žmonės? 5 Argi tavo dienos kaip dienos mirtingųjų ir tavo metai kaip žmogaus metai, 6 kad ieškai mano kaltės ir tyrinėji mano nuodėmę, 7 nors žinai, kad aš nesu kaltas ir nėra kam manęs išgelbėti iš tavo rankos? 8 Tavo rankos sukūrė ir padarė mane, o dabar apsisukęs naikini. 9 O, atsimink, kad sukūrei mane iš molio! Nejau paversi vėl mane dulkėmis? 10 Argi neišpylei manęs kaip pieno ir surauginai kaip sūrį? 11 Aprengei mane oda ir kūnu, suaudei mane iš kaulų ir gyslų. 12 Suteikei man gyvybę ir ištikimą meilę, rūpestingai saugojai kiekvieną mano atsikvėpimą. 13 [i2]Vis dėlto šiuos dalykus slėpei savo širdyje; žinau, kad tai turėjai galvoj! 14 Jeigu nusidėčiau, tu mane seki ir kaltės man neatleidi. 15 Jeigu esu kaltas, vargas man! Jeigu teisus, nedrįstu galvos pakelti, nes esu apimtas gėdos, apdujęs nuo skausmo. 16 Medžioji mane tarsi drąsus liūtas, puoli ir puoli mane savo žygiais. 17 Iš naujo ir iš naujo mane puoli, vis labiau ir labiau ant manęs pyksti, vedi prieš mane vis naujus būrius. 18 Kam tad išvedei mane iš įsčių? Verčiau būčiau miręs, kol dar jokia akis nebuvo manęs mačiusi, 19 ir likčiau tarsi nebuvęs, perkeltas iš įsčių tiesiai į kapą. 20 Argi dar maža tau mano gyvenimo dienų? Atstok nuo manęs, kad galėčiau rasti truputį paguodos 21 prieš negrįžtamai išeidamas į tamsos ir niūrumo šalį, 22 į tamsią sąmyšio šalį, kurios šviesa yra tarsi tamsa'“. | 
