ĮVADAI IR RAKTAI

Bendrasis įvadas į Bibliją | Rubšio „Raktai“ | Įvadai Biblijoje RK_K1998 | Įvadai Biblijoje RK_E1999

Įvadai Biblijoje RK_E1999

Šventasis Raštas (bendrasis įvadas) || Įvadas į Senąjį Testamentą, ST knygų rinkinius ir knygas || Įvadas į Naująjį Testamentą, NT knygų rinkinius ir knygas

Į V A D A S   Į   N A U J Ą J Į   T E S T A M E N T Ą,
N T   K N Y G Ų   R I N K I N I U S   I R   K N Y G A S

NAUJASIS TESTAMENTAS

Naujasis Testamentas (gr. kainē diathēkē, lot. novum testamentum) – sudarytas iš dvidešimt septynių knygų, parašytų graikų kalba.

Remiantis analogija su ST, NT knygos skirstomos į tris grupes: Istorinės knygos (Keturios evangelijos ir Apaštalų darbai), Išminties knygos (visi laiškai) ir Pranašo knyga (Apreiškimas Jonui).

Ekumeniniame Šventojo Rašto leidime NT knygos padalytos į dvi dalis: Keturias evangelijas ir Apaštalų raštus.

Į skyrius Naujojo Testamento tekstas pirmą kartą suskirstytas lotyniškosios Vulgatos 1206 m. rankraštyje, o į eilutes ­ Naujojo Testamento 1551 m. leidime graikų ir lotynų kalbomis.

Užrašytas ne per ištisus šimtmečius kaip Senasis Testamentas, bet maždaug per pusšimtį metų, Naujasis Testamentas apima ir siauresnį istorinį laikotarpį – apytiksliai I a. po Kr. Evangelijų pasakojimai sutelkti į Jėzaus Kristaus asmenį, gyvenimą, veiklą ir mokymą, Apaštalų darbuose atsispindi Bažnyčios gimimas ir Evangelijos plitimo pradžia, laiškuose aiškinamos ir plėtojamos Dievo apreiškimo tiesos, o Apreiškimas Jonui grindžiamas laikų pabaigos ir Kristaus antrojo atėjimo regėjimais.

Naujasis Testamentas pratęsia Senąjį Testamentą ir kartu nuo jo skiriasi. Senojo Testamento esminė sąvoka – Dievo ir žmogaus (žmonių bendruomenės, Dievo tautos) Sandora, arba sutartis (hebr. berīt): žmogus priima Dievo įsakymus ir vykdo žemėje jo valią, o Dievas saugo ir išgano žmogų. Lygiateisę sutartį (gr. synthēkē, lot. conventio, pactum) išrinktosios tautos istorijoje ilgainiui persveria Dievo Įstatymas kaip autoritetinga valia pareikštas testamentas (gr. diathēkē, lot. testamentum) , bet drauge bunda lūkestis, kad Dievas sudarys naująją Sandorą (hebr. berīt hādāš) – nebe su vienu išrinktuoju ar išrinktąja tauta, o su visa žmonija. Naujasis Testamentas perskverbtas tikėjimo, jog būtent įsikūnijęs Dievo Sūnus savo sutaikinamąja misija ir mirtimi ant kryžiaus įgyvendino Dievo naująją Sandorą su žmonija ir paliko Naująjį Testamentą (gr. kainē diathēkē, lot. novum testamentum). Šitaip Senasis Įstatymas ne atšaukiamas ar panaikinamas, bet pakeičiamas arba įgyvendinamas Naujuoju Įstatymu. =

KETURIOS EVANGELIJOS

  Keturiomis evangelijomis (gr. tetra euaggelion, lot. quattuor evangelia) vadinamos pirmos keturios NT knygos.

Trys iš jų (Evangelija pagal Matą, Evangelija pagal Morkų ir Evangelija pagal Luką) , tarpusavyje turinčios daug bendra ir besiskiriančios nuo ketvirtos (Evangelijos pagal Joną), dar vadinamos sinoptinėmis evangelijomis (gr. synopsis „apžvalga“).

Žodis evangelija (gr. euaggelion < eu „gerai“ + aggelia „naujiena, žinia“), senovėje reiškęs gerą naujieną (plg. hebr. besōrāh „gera naujiena, gera žinia“), apdovanojimą už jos atnešimą arba padėkos už ją auką dievams ir tik Romos imperijos laikais įgijęs religinį matmenį (imperatoriaus gimimas, įžengimas į sostą, nutarimai ir veiksmai kaip „geros naujienos“ valdiniams), NT buvo naujai įprasmintas. Pirmiausia juo vadinta Jėzaus skelbiama išganymo geroji naujiena, paskui – apaštalų ir mokinių skelbiama geroji naujiena apie Jėzų ir galiausiai – raštai, kuriuose surašyta ši geroji naujiena, t. y. Jėzaus žodžiai ir darbai. Tačiau ir po to, kai evangelijomis pradėta vadinti knygas, o evangelistais – jų autorius, krikščionys aiškiai suvokė turį vieną Evangeliją, užrašytą kelių autorių („pagal“ Matą, Morkų, Luką ir Joną). =

APAŠTALŲ RAŠTAI

Apaštalų raštai (gr. graphai apostolōn / apostolos, lot. scripta apostolorum / apostolus) ­ apibendrintas dvidešimt trijų NT knygų pavadinimas.

Į šį knygų rinkinį įeina Apaštalų darbai, visi laiškai, kartais dalijami į Pauliaus laiškus (Laiškas romiečiams, Pirmas laiškas korintiečiams, Antras laiškas korintiečiams ir Laiškas galatams; Kalėjimo laiškai – Laiškas efeziečiams, Laiškas filipiečiams ir Laiškas kolosiečiams; Pirmas laiškas tesalonikiečiams ir Antras laiškas tesalonikiečiams; Pastoraciniai laiškai – Pirmas laiškas Timotiejui, Antras laiškas Timotiejui, Laiškas Titui ir Laiškas Filemonui; Laiškas hebrajams) bei Visuotinius laiškus (Jokūbo laiškas, Petro pirmas laiškas, Petro antras laiškas, Jono pirmas laiškas, Jono antras laiškas, Jono trečias laiškas, Judo laiškas), ir Apreiškimas Jonui.

	Bibliografiniai duomenys (Biblija RK_E1999):   BIBLIJA arba ŠVENTASIS RAŠTAS. Ekumeninis leidimas. – Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 1999. © Lietuvos Biblijos draugija, 1999. © Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1999. Išsamiai apie leidimą >>