¹⁰ Jiems atkeliavus į Mediją ir jau artinantis prie Ekbatanos, ¹¹ Rafaelis vaikinui tarė: „Broli Tobijau!“ – „Aš čia!“ – jis atsakė. Tada Rafaelis tęsė: „Šią naktį dera mums praleisti Raguelio namuose. Jis yra tavo giminaitis ir turi dukterį, vardu Sara. ¹² Nei vyriškio palikuonio, nei kitos dukters, išskyrus vien Sarą, jis neturi. Taigi tu, kaip artimiausias giminaitis, turi pirmumo teisę prieš visus kitus vyrus ją vesti. Taip pat tu gali teisėtai paveldėti ir jos tėvo nuosavybę. Be to, mergaitė yra protinga, drąsi ir labai graži, o jos tėvas geras žmogus“. ¹³ Jis tęsė: „Tu tikrai turi teisę ją vesti. Klausyk tad manęs, broli! Šiąnakt aš pasikalbėsiu su jos tėvu apie mergaitę, kad galėtume laikyti ją savo nuotaka. Sugrįžę iš Rages, atšvęsime jos vestuves. Mat aš žinau, kad Raguelis negali jokiu būdu jos už tavęs neleisti ar kitam vyrui ją pažadėti, neužsitraukdamas mirties bausmės pagal Mozės knygos įsaką.^[i2] Iš tikrųjų jis žino, kad tu, o ne koks kitas vyras, turi teisę vesti jo dukterį. Klausyk tad manęs, broli, ir šią naktį pasikalbėsime dėl mergaitės ir paruošime jos sužadėtuves su tavimi. Sugrįžę iš Rages, pasiimsime ją ir parsivesime į tavo namus“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Raguelio namuose

¹ Įėjus į Ekbataną, Tobijas tarė: „Broli Azarijau, vesk mane tiesiai į giminaičio Raguelio namus“. Jis tad nuvedė Tobiją į Raguelio namus. Jį rado sėdintį prie savo kiemo vartų. Jiedu pasveikino jį pirmieji, o jis tarė: „Džiugus pasveikinimas ir judviem, broliai! Geros sveikatos judviem ir sveiki atvykę!“

Tobijo ir Saros vedybos

⁸ Paskui Raguelis papjovė iš kaimenės aviną ir surengė jiems labai nuoširdų priėmimą. ⁹ Nusimaudžius, apsiplovus ir susėdus prie valgio, Tobijas tarė Rafaeliui: „Broli Azarijau, paprašyk Raguelio, kad man duotų mano giminaitę Sarą“. ¹⁰ Raguelis, netyčia tai nugirdęs, vaikinui tarė: „Valgyk ir gerk, būk šį vakarą linksmas! Juk nėra nė vieno, išskyrus tave, broli, kuris turi teisę vesti mano dukterį Sarą. Be to, aš negaliu laisvai duoti jos kuriam kitam vyrui, išskyrus tave, nes tu esi mano artimiausias giminaitis. Betgi leisk man paaiškinti plačiau tikrą padėtį, mano vaikeli. ¹¹ Esu išleidęs ją už septynių vyrų iš mūsų giminaičių, ir jie visi mirė tą naktį, kai tik pas ją nuėjo. Dabar gi, mano vaikeli, valgyk ir gerk! Esu tikras, kad VIEŠPATS pasirūpins jumis“. Bet Tobijas atsakė: „Nieko nevalgysiu ir negersiu, kol neduosi man, kas man priklauso“. Raguelis tad atsakė: „Tai padarysiu. Ji yra tavo pagal Mozės knygos įsaką. Tavo vedybos su ja buvo nuspręstos danguje! Imk savo giminaitę, nuo dabar tu esi jos meilė ir ji yra tavo mylimoji. Ji duota tau nuo šiandien ir amžinai. Mano vaikeli, tegloboja Dangaus VIEŠPATS judu abu šią naktį ir tesuteikia judviem gailestingumą ir ramybę“. ¹² Tada Raguelis pašaukė savo dukterį Sarą. Atėjus jai, paėmė ją už rankos ir padavė ją Tobijui,^[i2] tardamas: „Imk ją savo žmona pagal įstatymą ir įsaką, užrašytą Mozės knygoje. Imk ją ir vesk saugiai pas savo tėvą. Telydi Dievas jus kelionėje savo ramybe“. ¹³ Pasišaukęs jos motiną, paprašė ją atnešti rašymo reikmenis. Jis surašė vedybų sutartį,^[i3] pareikšdamas, kad jis atiduoda ją žmona pagal Mozės įstatymo įsaką.

¹⁴ Paskui buvo pradėta valgyti ir gerti.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

⁴ Tėvai tuo tarpu išėjo ir uždarė iš lauko kambario duris. Tobijas, išlipęs iš lovos, Sarai sakė: „Mylimoji, kelkis. Pasimelskime ir maldaukime savo VIEŠPATĮ, kad būtų mums gailestingas ir mus apsaugotų“. ⁵ Ji tad atsikėlė, ir jiedu ėmė melstis, maldaudami, kad būtų apsaugoti. Tobijas pradėjo, tardamas:

„Pašlovintas esi tu, mūsų protėvių Dieve,

tebūna šlovinamas tavo vardas

amžinai per visas kartas!

Tešlovina tave dangus

ir visa Kūrinija per amžius!

⁶ Tu sukūrei Adomą,

jam sukūrei jo žmoną Evą,

kad būtų jam pagalba ir parama.

Iš jų dviejų kilo žmonija.

Tu sakei: 'Negera žmogui būti vienam,

padarysiu jam bendrininką kaip jį patį'.

⁷ Dabar tad imu šią savo giminaitę

ne dėl gašlumo,

bet kilniam tikslui.

Suteik, kad mudu rastume gailestingumo

ir drauge sulauktume senatvės“.

⁸ Ir jiedu abu tarė: „Amen! Amen!“

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>