| Tob 6 | Kelionė į Rages 1 Vaikinui iškeliavus drauge su angelu, 2 šuo išbėgo pas Tobiją ir sekė paskui juos. Taigi juodu žingsniavo pirmyn ir, atėjus pirmajai nakčiai, apsistojo prie Tigrio upės. 3 Vaikinas nusileido į Tigrio pakrantę kojų nusiplauti. Netikėtai didelė žuvis, iššokusi iš vandens, bandė nukąsti vaikinui koją. Nusigandęs vaikinas suriko. 4 Bet angelas tarė vaikinui: „Nutverk žuvį ir jos nepaleisk!“ Vaikinas tad pagriebė žuvį ir išvilko ją į krantą. 5 Tuomet angelas jam tarė: „Perskrosk žuvį ir išimk jos tulžį, širdį ir kepenis. Juos pasilaikyk, o vidurius išmesk, nes tulžis, širdis ir kepenys yra naudingi vaistai“.[i1] 6 Vaikinas tad, perskrodęs žuvį, padėjo į šalį tulžį, širdį ir kepenis. Dalį žuvies iškepė ir suvalgė, o likusią pasūdė ir paliko kelionei. Rafaelio nurodymai Tobijui Paskui jiedu drauge keliavo, kol priėjo Mediją.7 Tada vaikinas ėmė klausinėti angelą ir tarė: „Broli Azarijau, ką gali išgydyti žuvies širdis ir kepenys ar tulžis?“ 8 Jis atsakė: „Žuvies širdį ir kepenis reikia deginti. Jų dūmais reikia smilkyti, kai vyras ar moteris yra demono ar piktos dvasios kankinami. Bet kokia jų kančia visiškai pradings, nepalikdama jokio pėdsako. 9 O tulžis vartojama patepti žmogaus akims, kai yra užkritę ant jų baltieji šlakai. Patepus ja akis, reikia tik papūsti į baltuosius šlakus, ir jos bus išgydytos“. 10 Jiems atkeliavus į Mediją ir jau artinantis prie Ekbatanos, 11 Rafaelis vaikinui tarė: „Broli Tobijau!“ – „Aš čia!“ – jis atsakė. Tada Rafaelis tęsė: „Šią naktį dera mums praleisti Raguelio namuose. Jis yra tavo giminaitis ir turi dukterį, vardu Sara. 12 Nei vyriškio palikuonio, nei kitos dukters, išskyrus vien Sarą, jis neturi. Taigi tu, kaip artimiausias giminaitis, turi pirmumo teisę prieš visus kitus vyrus ją vesti. Taip pat tu gali teisėtai paveldėti ir jos tėvo nuosavybę. Be to, mergaitė yra protinga, drąsi ir labai graži, o jos tėvas geras žmogus“. 13 Jis tęsė: „Tu tikrai turi teisę ją vesti. Klausyk tad manęs, broli! Šiąnakt aš pasikalbėsiu su jos tėvu apie mergaitę, kad galėtume laikyti ją savo nuotaka. Sugrįžę iš Rages, atšvęsime jos vestuves. Mat aš žinau, kad Raguelis negali jokiu būdu jos už tavęs neleisti ar kitam vyrui ją pažadėti, neužsitraukdamas mirties bausmės pagal Mozės knygos įsaką.[i2] Iš tikrųjų jis žino, kad tu, o ne koks kitas vyras, turi teisę vesti jo dukterį. Klausyk tad manęs, broli, ir šią naktį pasikalbėsime dėl mergaitės ir paruošime jos sužadėtuves su tavimi. Sugrįžę iš Rages, pasiimsime ją ir parsivesime į tavo namus“. 14 Atsakydamas Rafaeliui, Tobijas tarė: „Broli Azarijau, aš esu girdėjęs, kad ji jau buvo ištekėjusi už septynių vyrų ir kad jie mirė vedybiniame kambaryje. Tą naktį, kai nuėjo pas ją, jie mirė. Be to, girdėjau žmones kalbant, kad demonas juos užmušė. 15 Užtat dabar bijau: demonas jos pavydi, todėl jai nieko pikta nedaro, bet kas tik artinasi prie jos, tą nužudo. Esu vienintelis savo tėvo sūnus. Jeigu mirčiau, nuvaryčiau tėvą ir motiną į kapus iš širdgėlos dėl manęs. Kito sūnaus jie neturi jiems palaidoti!“ 16 Rafaelis jam tarė: „Argi užmiršai savo tėvo įsakymus? Jis tau paliepė vesti moterį iš savo tėvo namų. Dabar tad klausyk manęs, broli. Apie tą demoną nesirūpink. Vesk ją. Aš žinau, kad šį vakarą ji bus išleista už tavęs. 17 Eidamas į vedybinį kambarį, pasiimk truputį žuvies kepenų bei širdies ir uždėk juos ant smilkalų žarijų. Pasklis tvaikas, ir demonas, vos jį užuodęs, pabėgs ir niekad daugiau arti jos nesirodys. 18 Tada, prieš sueidami, pirma abu atsistokite ir pasimelskite.[i3] Prašykite Dangaus VIEŠPATĮ suteikti judviem gailestingumą ir išgelbėjimą. Nebijok, nes ji buvo paskirta tau prieš pasaulio sukūrimą. Tu ją išgelbėsi, ir ji keliaus su tavimi. Aš numanau, kad ji pagimdys tau vaikų, ir jie bus tau brolių vietoje. Tad nesirūpink!“ Tobijas, išgirdęs Rafaelio žodžius ir sužinojęs, kad ji buvo jo giminaitė, iš jo tėvo palikuonių namų, ją labai įsimylėjo. Jis atidavė jai savo širdį. |
