| Tob 5 | 1 Tobijas savo tėvui Tobitui atsakė: „Tėve, darysiu visa, ką man įsakai. 2 Bet kaip aš galėsiu paimti iš jo pinigus? Nei jis manęs pažįsta, nei aš jo pažįstu. Kokį ženklą turiu jam duoti, kad jis mane pažintų, manimi patikėtų ir duotų man pinigus? Be to, aš nežinau, net kokiu keliu leistis kelionėn į Mediją!“ 3 Tobitas savo sūnui Tobijui atsakė: „Jis man davė raštą su parašu ir aš jam daviau raštą su parašu. Jo raštą padalijau į dvi dalis, kiekvienas paėmėme po dalį, o vieną raštą pridėjau prie pinigų. Jau praėjo dvidešimt metų, kai padėjau pas jį pinigus. Dabar tad, mano sūnau, susirask patikimą vyrą keliauti su tavimi, mokėsime jam algą, kol sugrįši. Bet paimk pinigus iš Gabaelio“. 4 Tobijas tad išėjo ieškoti kelią žinančio vyro, kuris keliautų su juo į Mediją. Vos išėjęs, jis rado čia pat stovintį angelą Rafaelį. Tobijas nežinojo, kad tai buvo Dievo angelas.[i1] 5 Tobijas jam tarė: „Iš kur tu, jaunuoli?“ – „Aš esu izraelietis, vienas tavo brolių, – jis atsakė, – atėjau čia dirbti“. Tada Tobijas jį paklausė: „Ar tu žinai kelią į Mediją?“ – 6 „Taip, – jis atsakė, – esu ten buvęs daug kartų. Pažįstu tą vietą gana gerai ir žinau visus kelius. Į Mediją esu dažnai keliavęs. Apsistoju, būdavo, pas mūsų tautietį Gabaelį, kuris gyvena Medijoje Rages mieste. Paprastai reikia dviejų dienų nukeliauti iš Ekbatanos į Rages.[i2] Rages yra kalnuose, o Ekbatana viduryje lygumos“. – 7 „Palauk manęs, jaunuoli, – tarė jam Tobijas, – kol aš įeisiu ir savo tėvui pasakysiu. Mat man reikia, kad tu keliautum su manimi. Aš tau algą mokėsiu“. – 8 „Puiku, aš palauksiu, – jis atsakė, – tik ilgai neužtruk“. 9 Tobijas tad, įėjęs pasakyti tėvui, jam tarė: „Ką tik radau vyrą, kuris yra iš brolių izraeliečių!“ – „Pakviesk tą žmogų į vidų, mano sūnau, – tėvas jam tarė, – aš noriu sužinoti apie jo šeimą ir kokiai giminei jis priklauso. Noriu žinoti, ar jis tikrai patikimas keliauti su tavimi“. 10 Tada Tobijas išėjo ir, pasišaukęs jį, tarė: „Jaunuoli, mano tėvas prašo tave užeiti“. Jis tad įėjo pas jį. Tobitas pasveikino jį pirmas, o jis atsakė: „Džiugus pasveikinimas tau!“[i3] Tobitas atsakė: „Kuo man belieka džiaugtis? Esu žmogus neregys. Aš negaliu matyti dangaus šviesos, bet guliu tamsybėje tarsi mirusieji, nebegalintys daugiau matyti šviesos. Nors dar gyvas, bet esu tarp mirusiųjų. Žmogaus balsą girdžiu, o matyti negaliu!“ Bet jaunuolis tarė: „Drąsos! Netrukus Dievas tave išgydys. Drąsos!“ Tada Tobitas jam tarė: „Mano sūnus nori keliauti į Mediją. Ar galėtum jį palydėti ir būti jo vadovas? Aš tau atlyginsiu, broli“. Jis atsakė: „Aš galiu su juo keliauti. Žinau visus kelius, nes dažnai esu keliavęs į Mediją bei perkirtęs visas jos lygumas ir pažįstu visus jos kalnus bei visus jos kelius“. 11 Tuomet Tobitas jį paklausė: „Broli, iš kokios tu šeimos ir iš kurios giminės tu esi? Pasakyk man, broli.“ – 12 „Kam gi tau žinoti mano giminę“, – jis atsakė. Bet Tobitas tarė: „Man svarbu žinoti, broli, kieno tu esi sūnus ir kuo tu vardu“. 13 [i4]Jis atsakė: „Aš esu Azarijas, sūnus didžiojo Hananijo, vieno tavo giminaičių“. 14 Tuomet Tobitas tarė: „Sveikinu atvykusį! Broli, tesaugo tave Dievas! Prašyčiau nepykti ant manęs, kad norėjau sužinoti apie tavo protėvius. Išeina, kad tu esi mūsų giminaitis ir geros bei garbingos kilmės. Aš pažinojau Hananiją ir Nataną, anuos du didžiojo Šemajo sūnus, jiedu eidavo su manimi į Jeruzalę ir garbino ten su manimi. Jiedu nenuklydo nuo teisaus kelio. Tavo giminaičiai yra geri žmonės. Tu iš kilmingos giminės. Sveikinu atvykusį!“ 15 Tada jis pridūrė: „Aš mokėsiu tau algos drachmą už dieną[i5] ir padengsiu išlaidas tau ir savo sūnui. Keliauk tad su mano sūnumi, 16 aš pridėsiu šiek tiek tau prie algos“. Rafaelis atsakė: „Aš keliausiu su tavo sūnumi, todėl nesibaimink. Mudu sveiki iškeliausime ir sveiki pas tave sugrįšime, nes kelias yra saugus“. 17 Tobitas tad jam tarė: „Laiminu tave, broli!“ Pasišaukęs sūnų, jam tarė: „Sūnau, paruošk visa, kas reikalinga kelionei, ir keliauk su savo broliu. Dangaus Dievas saugiai tenuveda tave ten ir tesugrąžina tave man sveiką. Mano sūnau, telydi jo angelas judu jūsų saugumui“. Prieš leisdamasis į kelionę, Tobijas pabučiavo savo tėvą ir motiną. Tada Tobitas jam palinkėjo: „Laimingos kelionės!“ 18 Bet jo motina apsipylė ašaromis ir Tobitui sakė: „Kam gi išsiunti mano vaiką? Argi jis nėra mūsų rankose lazda, kuria ramstomės kur ir ką darydami? 19 Nekrauk pinigų ant pinigų! Verčiau tebūna jie išpirka už mūsų sūnų! 20 Ką mums VIEŠPATS yra davęs pragyvenimui, tikrai mums užtenka“. 21 Tobitas jai atsakė: „Nesirūpink, mūsų vaikas sveikas iškeliaus ir pas mus sveikas sugrįš. Tavo akys pamatys jį tą dieną, kai jis sugrįš pas tave sveikas. 22 Nebesakyk nieko daugiau! Nesibaimink dėl jų, mano seserie,[i6] nes geras angelas[i7] jį lydės, jo kelionė bus sėkminga, ir jis sugrįš sveikas“. 23 [i8]Tada ji nusišluostė ašaras. |
