Demono išvarymas 1 Pabaigę valgyti ir gerti, mergaitės tėvai norėjo eiti gulti. Jie tad, paėmę vaikiną, nuvedė jį į miegamąjį. 2 [i1]Tuomet Tobijas prisiminė Rafaelio žodžius ir, išėmęs žuvies kepenis ir širdį iš maišelio, kuriame juos laikė, uždėjo ant smilkalų žarijų. 3 Žuvies tvaikas taip atstūmė demoną, kad jis pabėgo į tolimiausią Egipto užkampį.[i2] Bet Rafaelis sekė iš paskos ir ten jį tučtuojau apkalė grandinėmis. 4 Tėvai tuo tarpu išėjo ir uždarė iš lauko kambario duris. Tobijas, išlipęs iš lovos, Sarai sakė: „Mylimoji, kelkis. Pasimelskime ir maldaukime savo VIEŠPATĮ, kad būtų mums gailestingas ir mus apsaugotų“. 5 Ji tad atsikėlė, ir jiedu ėmė melstis, maldaudami, kad būtų apsaugoti. Tobijas pradėjo, tardamas: „Pašlovintas esi tu, mūsų protėvių Dieve, tebūna šlovinamas tavo vardas amžinai per visas kartas! Tešlovina tave dangus ir visa Kūrinija per amžius! 6 Tu sukūrei Adomą, jam sukūrei jo žmoną Evą, kad būtų jam pagalba ir parama. Iš jų dviejų kilo žmonija. Tu sakei: 'Negera žmogui būti vienam, padarysiu jam bendrininką kaip jį patį'. 7 Dabar tad imu šią savo giminaitę ne dėl gašlumo, bet kilniam tikslui. Suteik, kad mudu rastume gailestingumo ir drauge sulauktume senatvės“. 8 Ir jiedu abu tarė: „Amen! Amen!“ 9 Tada atsigulė nakčiai. Bet Raguelis atsikėlė ir, pasišaukęs tarnus, išėjo ir iškasė kapą, 10 nes jis sakė: „Gali atsitikti, kad jis mirs, ir mes būsime išjuokti ir užgauliojami“. 11 Jiems pabaigus kasti kapą, Raguelis parėjo namo ir, pasišaukęs savo žmoną, 12 tarė: „Pasiųsk vieną iš tarnaičių, kad įeitų pažiūrėti, ar Tobijas yra gyvas, ar miręs. Jeigu jis miręs, palaidokime jį niekam nežinant“. 13 Ji tad pasiuntė tarnaitę, kuri užsidegė lempą ir, atidariusi miegamojo duris, įėjo. Ji rado juodu drauge kietai įmigusius. 14 Tarnaitė išėjo ir pranešė jiems, kad Tobijas gyvas ir nieko blogo nėra nutikę. 15 Jie tad šlovino Dangaus Dievą, o Raguelis tarė: „Pašlovintas esi tu, Dieve, kiekvienu tyru šlovės žodžiu, tešlovina tave visi tavo išrinktieji! Tešlovina tave per amžius! 16 Pašlovintas esi tu, nes padarei mane laimingą; ko bijojau, tai neįvyko. Tu pasielgei su mumis pagal savo begalinį gailestingumą. 17 Pašlovintas esi tu, nes buvai gailestingas dviem vienatiniams vaikams. Būk jiems gailestingas, Valdove, ir juos apsaugok, vesk jų gyvenimą į pilnatvę laime ir gailestingumu“. 18 Ir jis paliepė savo tarnams užkasti kapą prieš išauštant. Vestuvių vaišės 19 O savo žmoną jis paprašė iškepti daug duonos kepalų. Nuėjęs prie kaimenės, jis parinko du jaučius bei keturis avinus ir įsakė, kad jie būtų papjauti. Taigi buvo pradėta ruoštis. 20 Tada jis paliepė pašaukti Tobiją ir davė priesaiką jo akivaizdoje, tardamas: „Iš čia tu per keturiolika dienų[i3] nesijudinsi, bet liksies čia, valgydamas ir gerdamas su manimi. Tu padarysi mano dukterį laimingą po visų jos vargų. 21 Paskui imk tuojau pat pusę visko, kas man priklauso ir grįžk saugus ir sveikas pas tėvą. Kita pusė bus tavo, kai mano žmona ir aš numirsime. Drąsos, mano vaikeli! Aš esu tavo tėvas, o Edna yra tavo motina, ir mes priklausome tau ir tavo žmonai dabar ir amžinai. Drąsos, mano vaikeli!“ | 
