| Tob 7 | Raguelio namuose 1 Įėjus į Ekbataną, Tobijas tarė: „Broli Azarijau, vesk mane tiesiai į giminaičio Raguelio namus“. Jis tad nuvedė Tobiją į Raguelio namus. Jį rado sėdintį prie savo kiemo vartų. Jiedu pasveikino jį pirmieji, o jis tarė: „Džiugus pasveikinimas ir judviem, broliai! Geros sveikatos judviem ir sveiki atvykę!“ 2 Įvedęs juos į vidų, jis savo žmonai Ednai[i1] tarė: „Šis jaunuolis atrodo lygiai kaip mano giminaitis Tobitas!“ 3 Edna tad jį paklausė: „Broliai, kas judu esate?“ – „Mes esame iš Naftalio palikuonių, ištremtų į Ninevę“. – 4 „Ar pažįstate mūsų giminaitį Tobitą?“ – užklausė. Jie atsakė: „Iš tikrųjų mes pažįstame!“ – „Ar sveikas jis?“ – jį klausinėjo. 5 „Taip, jis yra gyvas ir sveikas“, – jie atsakė. Tada Tobijas pridūrė: „Jis yra mano tėvas!“ 6 Raguelis pašoko, pabučiavo jį ir verkė džiaugsmo ašaromis. Paskui, atgavęs žadą, jis tarė: „Laiminu tave, vaikeli! Esi gero ir kilmingo tėvo sūnus!“ Kai išgirdo, kad Tobitas yra netekęs regėjimo, jį apėmė širdgėla. Apsiašarojęs jis tarė: „Kokia baisi nelaimė, kad toks doras ir geradaris žmogus neteko regėjimo!“ Verkdamas jis apkabino savo giminaitį Tobiją. 7 Dėl Tobito verkė ir Edna, verkė taip pat ir jų duktė Sara. Tobijo ir Saros vedybos 8 Paskui Raguelis papjovė iš kaimenės aviną ir surengė jiems labai nuoširdų priėmimą. 9 Nusimaudžius, apsiplovus ir susėdus prie valgio, Tobijas tarė Rafaeliui: „Broli Azarijau, paprašyk Raguelio, kad man duotų mano giminaitę Sarą“. 10 Raguelis, netyčia tai nugirdęs, vaikinui tarė: „Valgyk ir gerk, būk šį vakarą linksmas! Juk nėra nė vieno, išskyrus tave, broli, kuris turi teisę vesti mano dukterį Sarą. Be to, aš negaliu laisvai duoti jos kuriam kitam vyrui, išskyrus tave, nes tu esi mano artimiausias giminaitis. Betgi leisk man paaiškinti plačiau tikrą padėtį, mano vaikeli. 11 Esu išleidęs ją už septynių vyrų iš mūsų giminaičių, ir jie visi mirė tą naktį, kai tik pas ją nuėjo. Dabar gi, mano vaikeli, valgyk ir gerk! Esu tikras, kad VIEŠPATS pasirūpins jumis“. Bet Tobijas atsakė: „Nieko nevalgysiu ir negersiu, kol neduosi man, kas man priklauso“. Raguelis tad atsakė: „Tai padarysiu. Ji yra tavo pagal Mozės knygos įsaką. Tavo vedybos su ja buvo nuspręstos danguje! Imk savo giminaitę, nuo dabar tu esi jos meilė ir ji yra tavo mylimoji. Ji duota tau nuo šiandien ir amžinai. Mano vaikeli, tegloboja Dangaus VIEŠPATS judu abu šią naktį ir tesuteikia judviem gailestingumą ir ramybę“. 12 Tada Raguelis pašaukė savo dukterį Sarą. Atėjus jai, paėmė ją už rankos ir padavė ją Tobijui,[i2] tardamas: „Imk ją savo žmona pagal įstatymą ir įsaką, užrašytą Mozės knygoje. Imk ją ir vesk saugiai pas savo tėvą. Telydi Dievas jus kelionėje savo ramybe“. 13 Pasišaukęs jos motiną, paprašė ją atnešti rašymo reikmenis. Jis surašė vedybų sutartį,[i3] pareikšdamas, kad jis atiduoda ją žmona pagal Mozės įstatymo įsaką. 14 Paskui buvo pradėta valgyti ir gerti. 15 Raguelis, pasišaukęs savo žmoną Edną, jai tarė: „Mano meile, paruošk tą kambarį ir nuvesk ją ten“. 16 Ji tad nuėjusi paklojo lovą tame kambaryje, kaip buvo jis jai paliepęs, ir ten nuvedė Sarą. Ji apraudojo savo dukterį. Tada, šluostydama ašaras, jai tarė: 17 „Nebijok, mano dukra! Tesuteikia tau Dangaus VIEŠPATS džiaugsmo vietoj tavo širdgėlos! Nebijok, mano dukra!“ Ir išėjo. |
