C. IŠMINČIŲ POSAKIAI

Pratarmė

^{17 [i3] [i4]}Išminčių žodžiai.

Palenk ausį ir klausykis mano žodžių,

dėkis į širdį mano mokymą,

¹⁸ nes gera branginti juos širdyje

ir turėti juos nuolat ant savo lūpų.

^19 [i5]Kad tu pasitikėtum VIEŠPAČIU,

aš paaiškinsiu juos šiandien tau – taip, tau.

²⁰ Argi neparašiau tau trisdešimties įsakų

apie išmintingą patarimą ir žinojimą,

²¹ kad pamokyčiau tave, kas teisinga ir tikra,

ir tu galėtumei duoti tikrą atsakymą tave siuntusiam?

Trisdešimt išminčių įsakų

²² Neskriausk vargšo, nes jis yra vargšas,

ir nestumdyk elgetos miesto vartuose,

²³ nes VIEŠPATS gina jų bylą

ir atima gyvastį tų, kurie juos skriaudžia.

²⁴ Nesibičiuliauk su piktu žmogumi,

nebendrauk su karštakošiais,

²⁵ kad kartais neišmoktumei jų elgesio

ir neįpultum į spąstus.

²⁶ Nebūk žmogumi, neapgalvotai sumušančiu rankomis,

vienu iš tų, kurie tampa užstatu už skolas.

²⁷ Jeigu neturi kuo užmokėti,

bus paimta tavo lova.

²⁸ Neperkelk ežią ženklinančio senojo akmens,

kurį padėjo tavo protėviai.

²⁹ Matai žmogų, turintį savo darbo įgūdžių?

Jis tarnaus karaliui;

paprastiems žmonėms jis netarnaus.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

¹ Kai atsisėdi pietauti su valdovu,

rūpestingai stebėk, kas yra prieš tave.

² Jeigu labai nori valgyti,

dėk peilį sau prie gerklės!^[i1]

³ Nebūk godus valdovo skanėstų,

nes tai apgaulingas maistas.

⁴ Nenuvargink savęs norėdamas pralobti;

turėk sveikos nuovokos liautis.

⁵ Vos spėji užmesti akį į turtus, – jų nebėra!

Juk ūmai jie bus įgavę sparnus

ir tarsi erelis nuskridę į padanges.

⁶ Nevalgyk šykštuolio maisto,

netrokšk jo skanėstų.

⁷ Juk kaip plaukas gerklėje, taip ir jis!

„Valgyk ir gerk!“ – jis tau sako,

nors jo širdis nėra su tavimi.

⁸ Suvalgytą kąsnį išvemsi

ir burną tuščiai aušinsi mandagiais žodžiais.

⁹ Nekalbėk su bukapročiu,

nes jis iš tavo protingų žodžių tik pasityčios.

¹⁰ Neperkelk ežią ženklinančio senojo akmens

ir nė nesikėsink į našlaičių laukus,

¹¹ nes jų Atpirkėjas yra galingas, –

jis apgins jų bylą prieš tave.

¹² Palenk savo širdį pamokymui,

o ausis išmintingiems posakiams.

¹³ Nedvejok bausti vaiko –

nes nuo plakimo rykšte jis nemirs.

¹⁴ Iš tikrųjų tu turi jį plakti rykšte,

kad išgelbėtum jo gyvastį nuo Šeolo.

¹⁵ Mano vaike, jeigu tavo širdis yra išmintinga,

ir mano širdis džiaugsis.

¹⁶ Džiūgausiu visa širdimi,

kai tavo lūpos dorai kalbės.

¹⁷ Nepavydėk savo širdyje nusidėjėliams,

verčiau būk uolus kasdien pagarbia VIEŠPATIES baime.

¹⁸ Iš tikrųjų tada turėsi ateitį,

ir tavo viltys nenueis niekais.

¹⁹ Klausykis tad, mano vaike, būk išmintingas

ir vesk savo širdį tikru keliu.

²⁰ Nesusidėk su tais, kurie godžiai geria vyną,

nė su tais, kurie persivalgo mėsos.

²¹ Juk girtuoklis ir rijūnas taps skurdžiais,

o dykaduoniavimas aprengia žmogų skarmalais.

²² Klausyk tėvo, iš kurio tu gimei,

ir neniekink motinos, kai ji pasens.

²³ Pirkis tiesos, neparduok jos;

pirkis išminties, pamokymo ir supratimo.

²⁴ Doro žmogaus tėvas yra kupinas džiaugsmo;

laimingas bus tas, kuriam gimė išmintingas sūnus.

²⁵ Tebūna laimingi tavo tėvas ir motina;

tedžiūgauja ta, kuri tave pagimdė.

²⁶ Mano vaike, duok man savo širdį,

tesilaiko tavo akys mano kelių.

²⁷ Juk kekšė yra gili duobė,

o svetimautoja – ankštas šulinys.

²⁸ Be to, ji tyko iš pasalų savo grobio

ir daugina neištikimųjų skaičių.

^29 [i2]Kas dūsauja: „Deja!“? Kas šaukia: „Vargas man!“?

Kas įsivėlę į vaidus? Kas skundžiasi?

Kas žaizdotas be priežasties? Kieno miglotos akys?

³⁰ Tų, kurie ilgai užsisėdi prie vyno,

tų, kurie eina tuštinti maišytų vynų.

³¹ Nežvilgčiok į tą raudoną vyną,

kai jis švyti taurėje!

Kaip švelniai žemyn jis teka!

³² Betgi galų gale jis kanda kaip gyvatė

ir gelia kaip angis.

³³ Tavo akys matys keistus vaizdus

ir tavo širdis kalbės kvailus niekus.

³⁴ Tu jausiesi kaip žmogus, miegantis plačioje jūroje,

tarsi žmogus, užmigęs burių stiebo viršūnėje.

^35 [i3]„Buvau paveiktas, – sakysi, – bet man neskaudėjo;

buvau sumuštas, bet to nejaučiau!

Kai tik pabusiu, ir vėl vyno prašysiu!“

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

¹ Blogiems^[i1] žmonėms nei pavydėk,

nei su jais bendrauti norėk,

² nes jų širdis mąsto apie smurtą,

jų lūpos kalba apie žalą.

³ Namai yra statomi išmintimi,

sutvirtinami supratimu,

⁴ o žinojimu jų kambariai pripildomi

visokiausių brangių ir gražių daiktų.

⁵ Būti išmintingam yra geriau, negu būti stipriam;

žinojimas yra svarbesnis už jėgą.

⁶ Juk tik išmintingai vadovaujant gali kariauti,

o pergalė priklauso nuo daug patarėjų.

⁷ Išminties posakiai yra per gilūs kvailiui;

prie miesto vartų^[i2] jis neišsižioja.

⁸ Kas yra įnikęs nuolat daryti pikta,

bus pramintas sukčiumi.

⁹ Sukčiaus kėslas yra nuodėmė,

o pašaipūnu žmonės bjaurisi.

¹⁰ Jeigu, susidūręs su sunkumais, netenki drąsos,

nes trūksta jėgų;

¹¹ jeigu susilaikai gelbėti pasmerktuosius mirti^[i3]

ir apginti vedamus į žūtį;

¹² jeigu sakai: „Žiūrėk, mes nieko apie tai nežinojome!“ –

argi tas, kuris sveria širdis, to nepastebi?

Tas, kuris saugo tavo gyvastį, žinos

ir atlygins kiekvienam pagal jo darbus.

¹³ Mano vaike, valgyk medaus, nes jis geras,

ir medaus lašai iš korio saldūs tavo gomuriui.

¹⁴ Tokia, žinok, yra išmintis tavo gyvasčiai.

Jeigu ją įgysi, turėsi ateitį,

ir tavo troškimai nenueis niekais.

¹⁵ Nerenk pasalų kaip plėšikas teisiojo buveinei,

nenuniokok pirkios, kur teisusis gyvena.

^16 [i4]Juk nors teisusis septynis kartus puola,

jis vėl atsikelia,

o nedorėlį užklumpa nelaimė.

¹⁷ Nesidžiauk, kai krinta tavo priešas,

tenedžiūgauja tavo širdis, kai jis parpuola,

¹⁸ kad VIEŠPATS, tai matydamas, nebūtų nepatenkintas tavimi

ir neatitrauktų savo pykčio nuo tavo priešo.

¹⁹ Nesikarščiuok dėl piktadarių,

nepavydėk nedorėliams,

²⁰ nes nedoras žmogus neturi ateities;

nedorėlių lempa užgęsta.

^21 [i5]Mano vaike, bijok VIEŠPATIES ir gerbk karalių;

nesusidėk su tais, kurie prieš juos maištauja,

²² nes nelaimė iš jų ateina ūmai,

ir kas gali žinoti, ar ta pražūtis iš vieno, ar iš kito?

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>