1 Kai atsisėdi pietauti su valdovu, rūpestingai stebėk, kas yra prieš tave. 2 Jeigu labai nori valgyti, dėk peilį sau prie gerklės![i1] 3 Nebūk godus valdovo skanėstų, nes tai apgaulingas maistas. 4 Nenuvargink savęs norėdamas pralobti; turėk sveikos nuovokos liautis. 5 Vos spėji užmesti akį į turtus, – jų nebėra! Juk ūmai jie bus įgavę sparnus ir tarsi erelis nuskridę į padanges. 6 Nevalgyk šykštuolio maisto, netrokšk jo skanėstų. 7 Juk kaip plaukas gerklėje, taip ir jis! „Valgyk ir gerk!“ – jis tau sako, nors jo širdis nėra su tavimi. 8 Suvalgytą kąsnį išvemsi ir burną tuščiai aušinsi mandagiais žodžiais. 9 Nekalbėk su bukapročiu, nes jis iš tavo protingų žodžių tik pasityčios. 10 Neperkelk ežią ženklinančio senojo akmens ir nė nesikėsink į našlaičių laukus, 11 nes jų Atpirkėjas yra galingas, – jis apgins jų bylą prieš tave. 12 Palenk savo širdį pamokymui, o ausis išmintingiems posakiams. 13 Nedvejok bausti vaiko – nes nuo plakimo rykšte jis nemirs. 14 Iš tikrųjų tu turi jį plakti rykšte, kad išgelbėtum jo gyvastį nuo Šeolo. 15 Mano vaike, jeigu tavo širdis yra išmintinga, ir mano širdis džiaugsis. 16 Džiūgausiu visa širdimi, kai tavo lūpos dorai kalbės. 17 Nepavydėk savo širdyje nusidėjėliams, verčiau būk uolus kasdien pagarbia VIEŠPATIES baime. 18 Iš tikrųjų tada turėsi ateitį, ir tavo viltys nenueis niekais. 19 Klausykis tad, mano vaike, būk išmintingas ir vesk savo širdį tikru keliu. 20 Nesusidėk su tais, kurie godžiai geria vyną, nė su tais, kurie persivalgo mėsos. 21 Juk girtuoklis ir rijūnas taps skurdžiais, o dykaduoniavimas aprengia žmogų skarmalais. 22 Klausyk tėvo, iš kurio tu gimei, ir neniekink motinos, kai ji pasens. 23 Pirkis tiesos, neparduok jos; pirkis išminties, pamokymo ir supratimo. 24 Doro žmogaus tėvas yra kupinas džiaugsmo; laimingas bus tas, kuriam gimė išmintingas sūnus. 25 Tebūna laimingi tavo tėvas ir motina; tedžiūgauja ta, kuri tave pagimdė. 26 Mano vaike, duok man savo širdį, tesilaiko tavo akys mano kelių. 27 Juk kekšė yra gili duobė, o svetimautoja – ankštas šulinys. 28 Be to, ji tyko iš pasalų savo grobio ir daugina neištikimųjų skaičių. 29 [i2]Kas dūsauja: „Deja!“? Kas šaukia: „Vargas man!“? Kas įsivėlę į vaidus? Kas skundžiasi? Kas žaizdotas be priežasties? Kieno miglotos akys? 30 Tų, kurie ilgai užsisėdi prie vyno, tų, kurie eina tuštinti maišytų vynų. 31 Nežvilgčiok į tą raudoną vyną, kai jis švyti taurėje! Kaip švelniai žemyn jis teka! 32 Betgi galų gale jis kanda kaip gyvatė ir gelia kaip angis. 33 Tavo akys matys keistus vaizdus ir tavo širdis kalbės kvailus niekus. 34 Tu jausiesi kaip žmogus, miegantis plačioje jūroje, tarsi žmogus, užmigęs burių stiebo viršūnėje. 35 [i3]„Buvau paveiktas, – sakysi, – bet man neskaudėjo; buvau sumuštas, bet to nejaučiau! Kai tik pabusiu, ir vėl vyno prašysiu!“ | 
