1 Blogiems[i1] žmonėms nei pavydėk, nei su jais bendrauti norėk, 2 nes jų širdis mąsto apie smurtą, jų lūpos kalba apie žalą. 3 Namai yra statomi išmintimi, sutvirtinami supratimu, 4 o žinojimu jų kambariai pripildomi visokiausių brangių ir gražių daiktų. 5 Būti išmintingam yra geriau, negu būti stipriam; žinojimas yra svarbesnis už jėgą. 6 Juk tik išmintingai vadovaujant gali kariauti, o pergalė priklauso nuo daug patarėjų. 7 Išminties posakiai yra per gilūs kvailiui; prie miesto vartų[i2] jis neišsižioja. 8 Kas yra įnikęs nuolat daryti pikta, bus pramintas sukčiumi. 9 Sukčiaus kėslas yra nuodėmė, o pašaipūnu žmonės bjaurisi. 10 Jeigu, susidūręs su sunkumais, netenki drąsos, nes trūksta jėgų; 11 jeigu susilaikai gelbėti pasmerktuosius mirti[i3] ir apginti vedamus į žūtį; 12 jeigu sakai: „Žiūrėk, mes nieko apie tai nežinojome!“ – argi tas, kuris sveria širdis, to nepastebi? Tas, kuris saugo tavo gyvastį, žinos ir atlygins kiekvienam pagal jo darbus. 13 Mano vaike, valgyk medaus, nes jis geras, ir medaus lašai iš korio saldūs tavo gomuriui. 14 Tokia, žinok, yra išmintis tavo gyvasčiai. Jeigu ją įgysi, turėsi ateitį, ir tavo troškimai nenueis niekais. 15 Nerenk pasalų kaip plėšikas teisiojo buveinei, nenuniokok pirkios, kur teisusis gyvena. 16 [i4]Juk nors teisusis septynis kartus puola, jis vėl atsikelia, o nedorėlį užklumpa nelaimė. 17 Nesidžiauk, kai krinta tavo priešas, tenedžiūgauja tavo širdis, kai jis parpuola, 18 kad VIEŠPATS, tai matydamas, nebūtų nepatenkintas tavimi ir neatitrauktų savo pykčio nuo tavo priešo. 19 Nesikarščiuok dėl piktadarių, nepavydėk nedorėliams, 20 nes nedoras žmogus neturi ateities; nedorėlių lempa užgęsta. 21 [i5]Mano vaike, bijok VIEŠPATIES ir gerbk karalių; nesusidėk su tais, kurie prieš juos maištauja, 22 nes nelaimė iš jų ateina ūmai, ir kas gali žinoti, ar ta pražūtis iš vieno, ar iš kito? D. KITI IŠMINČIŲ POSAKIAI 23 [i6]Ir šie yra išminčių posakiai: rodyti šališkumą teisme negera. 24 Kas sako kaltam: „Tu esi nekaltas“, – tą žmonės keiks, tautos juo bjaurėsis; 25 o kas pasmerkia kaltą, tą sups pagarba, ant jo nužengs palaiminimas ir gerovė. 26 Kas sąžiningai atsako, tas bučiuoja į lūpas.[i7] 27 [i8]Atlik savo darbus lauke, parenk, kas reikalinga, dirvoje, tada statykis namus. 28 Neliudyk prieš savo artimą be rimto reikalo ir neapgauk jo savo lūpomis. 29 [i9]Nesakyk: „Jam darysiu, ką jis man darė. Atmokėsiu tam žmogui už jo darbus!“ 30 Praėjau pro tinginio lauką, pro vynuogyną žmogaus, kuris buvo kvailas. 31 Žiūriu, jo laukas apaugęs erškėčiais, jo žemė pilna dilgėlių ir akmeninė tvora išgriauta. 32 Stebėjau ir dėjaus į širdį; žvalgiausi ir pasimokiau. 33 „Truputį pamiegoti, truputį pasnausti, truputį rankas sudėjus pailsėti“ – 34 ir neturtas užpuls tave kaip plėšikas bei skurdas – kaip ginkluotas karys. | 
