¹ ‘Eime, grįžkime pas VIEŠPATĮ,

nes tai jis mus sudraskė,

jis ir išgydys;

jis mus sužeidė,

jis ir sutvarstys.

² Po dviejų dienų jis mus atgaivins,

trečiąją dieną jis mus prikels,

kad būtume gyvi jo Artume.

³ Pažinkime, veržkimės pažinti VIEŠPATĮ!

Tikrai jis ateis pas mus,

kaip tikrai ateina aušra;

jis ateis pas mus kaip lietus,

kaip vėlyvieji lietūs, pagirdantys žemę.’

⁴ Ką man daryti su tavimi, Efraimai?

Ką man daryti su tavimi, Judai?

Judviejų meilė ­ kaip rytmečio debesis,

kaip anksti krintanti rasa.

⁵ Todėl skaptuosiu juos per pranašus,

žudysiu savo lūpų žodžiais,

ir mano nuosprendis nutviks kaip šviesa.

⁶ Aš noriu ištikimos meilės, o ne aukos,

ir Dievo pažinimas man mielesnis

negu deginamosios aukos.

⁷ Prie Adomo jie sulaužė sandorą

ir taip tapo man neištikimi.

⁸ Gileadas ­ nedorėlių miestas,

pažymėtas krauju.

⁹ Kaip plėšikai ko nors tyko,

taip ir kunigai susibūrę;

jie žudo ant kelio į Sichemą,

daro baisų nusikaltimą.

¹⁰ Izraelio namuose mačiau šiurpų dalyką:

ten kekšauja Efraimas,

teršiamas Izraelis.

¹¹ Ir tavęs, Judai, laukia pjūtis.

Kai tik noriu sugrąžinti savo tautos belaisvius,

¹ kai tik noriu išgydyti Izraelį,

vis prasikiša Izraelio kaltė

ir nedori Samarijos darbai,

nes jie elgiasi apgaulingai.

Vagys laužiasi į namus,

gaujos plėšikauja lauke.

² Ir jiems neateina į širdį,

kad aš atmenu visą jų nedorumą.

Dabar juos gaubia nusikaltimai,

jie ­ priešais mane.

³ Savo nedorumu jie linksmina karalių,

o klastingumu ­ didžiūnus.

⁴ Jie visi yra svetimautojai,

jie tarsi prikūrenta krosnis,

kurioje kepėjui nebereikia kurstyti ugnies

nuo tešlos minkymo iki jos iškilimo.

⁵ Mūsų karaliaus dieną

įkaitę nuo vyno didžiūnai ėmė siautėti,

o jis tiesė ranką apsimetėliams.

⁶ Jų širdys dega sąmokslu lyg krosnis;

jų įniršis rusena visą naktį,

o rytą prasiveržia tarsi liepsnojanti ugnis.

⁷ Visi jie įkaitę kaip krosnis

ir ryja savo valdovus.

Visi jų karaliai krito,

bet nė vienas nesišaukia manęs.

⁸ Efraimas pats maišosi su tautomis;

Efraimas ­ kepantis neapverstas paplotis.

⁹ Svetimieji ryja jo jėgas,

bet jis to nežino.

Net jo plaukai jau pražilo,

bet jis to nežino.

¹⁰ Izraelio puikybė buvo pažeminta jo paties akyse,

tačiau jie, viso to nepaisydami,

nei grįžta pas VIEŠPATĮ, savo Dievą,

nei jo ieško.

¹¹ Efraimas tapo kaip balandis,

suviliotas ir nesupratingas;

jie šaukiasi Egipto,

jie eina į Asiriją.

¹² Jiems einant, užmesiu ant jų savo tinklą,

nutrauksiu žemyn kaip paukščius iš padangių,

nubausiu, kaip buvo sakyta jų bendrijai.

Izraelio nedėkingumas ir bausmė

¹³ Vargas jiems, nes jie nuklydo nuo manęs!

Pražūtis jiems, nes jie sukilo prieš mane!

Kai tik noriu juos atpirkti,

jie skleidžia prieš mane melus.

¹⁴ Iš širdies jie manęs nesišaukia,

aimanuodami savo guoliuose,

o žeisdami save dėl grūdų ir vyno,

būna man neištikimi.

¹⁵ Aš juos protinau ir stiprinau jų rankas,

tačiau jie rezga pikta apie mane.

¹⁶ Jie vis grįžta prie to, kas nenaudinga,

ir tampa netikusiu lanku;

jų didžiūnai žus nuo kalavijo

dėl savo įžūlaus liežuvio.

Iš jų bus tyčiojamasi Egipto žemėje!

¹ Dėk ragą prie lūpų!

Tarsi vanagas virš VIEŠPATIES Namų įsikūrė nelaimė,

nes jie sulaužė mano Sandorą

ir buvo neištikimi mano mokymui.

² Jie šaukia man:

‘Mūsų Dieve! Mes, Izraelis, tave pažįstame!’

³ Izraelis atmetė tai, kas gera; priešas jį persekios.

⁴ Jie rinkosi karalius, bet ne per mane,

skyrė didžiūnus, bet be mano žinios.

Iš sidabro ir aukso pasidarė stabų

savo pačių pražūčiai.

⁵ Atmečiau tavo veršį, Samarija!

Užsidegiau įniršiu ant jų!

Kiek ilgai jie nepajėgs atgauti

savo nekaltumo?

⁶ Juk tai kyla iš Izraelio;

jį padarė meistras,

bet tai ne Dievas.

Į šukes sudaužytas bus Samarijos veršis!

⁷ Jie sėja vėją,

todėl pjaus audrą.

Javų šiaudai be varpų

negali duoti miltų,

o jei ir duotų,

juos surytų svetimieji.

⁸ Izraelis jau prarytas;

dabar jie tarp tautų ­

kaip nereikalingas indas.

⁹ Juk jie ėjo į Asiriją

kaip vienišas laukinis asilas,

o Efraimas samdėsi meilužius.

¹⁰ Nors jie samdo tautas,

dabar aš pats juos surinksiu,

ir greitai jie raitysis

po karalių ir didžiūnų našta.

¹¹ Efraimas gausino aukurus,

kad išpirktų nuodėmę,

bet aukurai jam tapo proga nusidėti.

¹² Nors surašau jam daugybę pamokymų,

jie laikomi nepriimtinais.

¹³ Jie aukoja rinktines skerdžiamąsias aukas

ir valgo aukų mėsą,

bet VIEŠPATS jų nepriima.

Dabar jis atmins jų kaltę

ir nubaus už nuodėmes.

Jie turės grįžti į Egiptą!

¹⁴ Izraelis užmiršo savo Kūrėją

ir prisistatė rūmų,

Judas pagausino įtvirtintų miestų,

bet aš pasiųsiu ugnį ant jo miestų

ir surysiu jo tvirtoves.

¹ Nesilinksmink, Izraeli,

nedžiūgauk, kaip daro kitos tautos,

nes, atsitraukdamas nuo savo Dievo,

elgeisi kaip kekšė.

Tu mėgai kekšės užmokestį kiekviename klojime. ² Klojimas ir vyno spaudykla jų neišmaitins,

jiems pritrūks naujo vyno.

³ Jie nebegyvens VIEŠPATIES krašte;

Efraimas turės sugrįžti į Egiptą,

o Asirijoje jie valgys nešvarų maistą.

⁴ Vyno liejamųjų atnašų VIEŠPAČIUI jie nebeatnašaus,

jų skerdžiamosios aukos jam nebus malonios

ir bus jiems kaip šermenų duona.

Visi, kas ją valgys, taps nešvarūs,

nes jų duona bus tik alkiui patenkinti,

bet į VIEŠPATIES Namus nepateks.

⁵ Ką jūs darysite iškilmės dieną

ir VIEŠPATIES šventės dieną?

⁶ Net jeigu jie ištrūktų iš pražūties,

Egiptas juos surinks,

Nofas juos palaidos.

Jų brangius sidabro daiktus

paveldės dilgėlės,

o jų palapinėse augs erškėčiai.

⁷ Atėjo bausmės dienos,

atėjo atlygio dienos,

ir Izraelis tai žino!

‘Pranašas ­ kvailas,

dvasios vyras ­ pamišęs!’

Kadangi didelė tavo kaltė,

didelis ir priešiškumas.

⁸ Efraimo sargybinis mano Dievui ­ pranašas,

tačiau medžiotojo žabangos jam paspęstos ant visų kelių,

ir jis puolamas net Dievo Namuose.

⁹ Jie skendi ištvirkimo gelmėse

kaip Gibėjos dienomis.

Jis atmins jų kaltę,

nubaus už nuodėmes.

¹⁰ Lyg vynuoges dykumoje

aš radau Izraelį.

Lyg pirmą vaisių

ant pirmųjų metų figmedžio

aš pamačiau jūsų protėvius.

Bet atėję į Baal Peorą,

jie atsidavė Gėdai

ir tapo pasibjaurėtini

kaip ir jų pamiltas daiktas.

¹¹ Efraimo garbė nuskris kaip paukštis;

nebus nei gimimo, nei nėštumo, nei pradėjimo!

¹² Net jeigu jie užaugintų vaikų,

aš padarysiu juos bevaikius,

ir nė vienas nebus paliktas.

Ak, vargas jiems, kai juos palieku!

¹³ Efraimas, kai jį pamačiau, buvo kaip jauna palmė,

pasodinta gražioje lankoje,

bet dabar Efraimas turi atiduoti savo vaikus nužudyti.

¹⁴ ‘Duok jiems, VIEŠPATIE!’

Ką jiems duosi?

Duok jiems nevaisingas įsčias

ir užtrūkusias krūtis.

¹⁵ Visas jų nedorumas prasidėjo Gilgale;

taip, ten pradėjau jų neapkęsti.

Dėl jų nedorų darbų

išvarysiu juos iš savo namų.

Daugiau nebemylėsiu jų;

visi jų didžiūnai ­ maištininkai.

¹⁶ Efraimas palaužtas;

jų šaknis nudžiūvusi,

jie nebeduos vaisių.

Nors jie ir gimdytų,

išžudysiu jų branginamus įsčių vaisius.“

¹⁷ Mano Dievas juos atmes,

nes jie jo neklausė,

ir jie taps klajūnais tarp tautų.