¹ kai tik noriu išgydyti Izraelį,

vis prasikiša Izraelio kaltė

ir nedori Samarijos darbai,

nes jie elgiasi apgaulingai.

Vagys laužiasi į namus,

gaujos plėšikauja lauke.

² Ir jiems neateina į širdį,

kad aš atmenu visą jų nedorumą.

Dabar juos gaubia nusikaltimai,

jie ­ priešais mane.

³ Savo nedorumu jie linksmina karalių,

o klastingumu ­ didžiūnus.

⁴ Jie visi yra svetimautojai,

jie tarsi prikūrenta krosnis,

kurioje kepėjui nebereikia kurstyti ugnies

nuo tešlos minkymo iki jos iškilimo.

⁵ Mūsų karaliaus dieną

įkaitę nuo vyno didžiūnai ėmė siautėti,

o jis tiesė ranką apsimetėliams.

⁶ Jų širdys dega sąmokslu lyg krosnis;

jų įniršis rusena visą naktį,

o rytą prasiveržia tarsi liepsnojanti ugnis.

⁷ Visi jie įkaitę kaip krosnis

ir ryja savo valdovus.

Visi jų karaliai krito,

bet nė vienas nesišaukia manęs.

⁸ Efraimas pats maišosi su tautomis;

Efraimas ­ kepantis neapverstas paplotis.

⁹ Svetimieji ryja jo jėgas,

bet jis to nežino.

Net jo plaukai jau pražilo,

bet jis to nežino.

¹⁰ Izraelio puikybė buvo pažeminta jo paties akyse,

tačiau jie, viso to nepaisydami,

nei grįžta pas VIEŠPATĮ, savo Dievą,

nei jo ieško.

¹¹ Efraimas tapo kaip balandis,

suviliotas ir nesupratingas;

jie šaukiasi Egipto,

jie eina į Asiriją.

¹² Jiems einant, užmesiu ant jų savo tinklą,

nutrauksiu žemyn kaip paukščius iš padangių,

nubausiu, kaip buvo sakyta jų bendrijai.

Izraelio nedėkingumas ir bausmė

¹³ Vargas jiems, nes jie nuklydo nuo manęs!

Pražūtis jiems, nes jie sukilo prieš mane!

Kai tik noriu juos atpirkti,

jie skleidžia prieš mane melus.

¹⁴ Iš širdies jie manęs nesišaukia,

aimanuodami savo guoliuose,

o žeisdami save dėl grūdų ir vyno^[i1],

būna man neištikimi.

¹⁵ Aš juos protinau ir stiprinau jų rankas,

tačiau jie rezga pikta apie mane.

¹⁶ Jie vis grįžta prie to, kas nenaudinga,

ir tampa netikusiu lanku;

jų didžiūnai žus nuo kalavijo

dėl savo įžūlaus liežuvio.

Iš jų bus tyčiojamasi Egipto žemėje!