¹ ‘Eime, grįžkime pas VIEŠPATĮ,

nes tai jis mus sudraskė,

jis ir išgydys;

jis mus sužeidė,

jis ir sutvarstys.

² Po dviejų dienų jis mus atgaivins,

trečiąją dieną jis mus prikels,

kad būtume gyvi jo Artume.

³ Pažinkime, veržkimės pažinti VIEŠPATĮ!

Tikrai jis ateis pas mus,

kaip tikrai ateina aušra;

jis ateis pas mus kaip lietus,

kaip vėlyvieji lietūs, pagirdantys žemę.’

⁴ Ką man daryti su tavimi, Efraimai?

Ką man daryti su tavimi, Judai?

Judviejų meilė ­ kaip rytmečio debesis,

kaip anksti krintanti rasa.

⁵ Todėl skaptuosiu juos per pranašus,

žudysiu savo lūpų žodžiais,

ir mano nuosprendis nutviks kaip šviesa.

⁶ Aš noriu ištikimos meilės, o ne aukos,

ir Dievo pažinimas man mielesnis

negu deginamosios aukos.

⁷ Prie Adomo^[i1] jie sulaužė sandorą

ir taip tapo man neištikimi.

⁸ Gileadas ­ nedorėlių miestas,

pažymėtas krauju.

⁹ Kaip plėšikai ko nors tyko,

taip ir kunigai susibūrę;

jie žudo ant kelio į Sichemą,

daro baisų nusikaltimą.

¹⁰ Izraelio namuose mačiau šiurpų dalyką:

ten kekšauja Efraimas,

teršiamas Izraelis.

¹¹ Ir tavęs, Judai, laukia pjūtis.

Kai tik noriu sugrąžinti savo tautos belaisvius,