| Zch 11 | Engėjų pražūtis 1 Atidaryk, Libanai, savo duris, tesuryja ugnis tavo kedrus! 2 Raudok, kiparise, nes krito kedras, sunaikinti puikieji medžiai! Raudokite, Bašano ąžuolai, nes buvo iškirstas tankusis miškas! 3 Įsiklausyk! Piemenys rauda, nes apiplėšta jų didybė! Įsiklausyk! Liūtai riaumoja, nes sunaikintos Jordano tankmės! Alegorija apie piemenis 4 [i1]Taip kalbėjo VIEŠPATS, mano Dievas: „Būk piemeniu kaimenės avių, pasmerktų skerdynėms. 5 Perkantieji jas žudo nebaudžiami, o jas parduodantieji sako: 'Tebūna garbė VIEŠPAČIUI, nes aš tapau turtingas!' Net jų pačių piemenys nesigaili. 6 Nė aš daugiau nebepasigailėsiu krašto gyventojų, – tai VIEŠPATIES žodis. Tikėk manimi, atiduosiu juos, – kiekvieną jų, – į nagus jo kaimyno ar į nagus jo karaliaus. Jie nusiaubs žemę, bet aš nė vieno iš jų rankų negelbėsiu. 7 Taigi avių pirklių naudai aš tapau piemeniu kaimenės avių, pasmerktų skerdynėms. Pasiėmiau dvi lazdas, vieną pavadinau 'Malone', o kitą pavadinau 'Vienybe' ir rūpinausi avimis. 8 Per vieną mėnesį atsikračiau trijų piemenų, nes buvau netekęs jiems kantrybės, o ir jie manęs neapkentė. 9 Tariau: 'Aš nebūsiu jūsų piemeniu. Kuri turi mirti, tenumiršta, kuri turi būti sunaikinta, tebūna sunaikinta, o išlikusios teryja viena kitos kūną!' 10 Paėmiau savo lazdą 'Malonę' ir ją perlaužiau, panaikindamas sandorą, kurią buvau sudaręs su visomis tautomis. 11 Tą dieną ji buvo panaikinta, ir avių pirkliai, stebėję mane, suprato, kad tai yra VIEŠPATIES žodis. 12 Tuomet jiems tariau: 'Jei tai atrodo jums teisinga, išmokėkite man algą, bet jeigu ne, tai tiek to'. Jie atsvėrė man algos trisdešimt sidabrinių šekelių. 13 Bet VIEŠPATS man tarė: 'Įmesk tai į iždą, – šią šaunią kainą, kuria jie mane įvertino'. Paėmęs trisdešimt sidabrinių šekelių, įmečiau juos į iždą VIEŠPATIES Namuose. 14 Tuomet perlaužiau savo antrąją lazdą – 'Vienybę', panaikindamas šeimos ryšius tarp Judo ir Izraelio“. 15 Tada VIEŠPATS man tarė: „Būk dar kartą piemeniu, – šį kartą niekam tikusiu piemeniu, 16 nes aš, tikėk manimi, išugdysiu krašte piemenį, kuris nesirūpins žūstančiomis, neieškos paklydusiųjų, negydys sergančiųjų ir nemaitins sveikųjų, bet ris riebiųjų mėsą ir draskys net jų nagus. 17 Oi, mano niekam tikęs piemuo, tu nesirūpini kaimene! Teužgauna kalavijas jam ranką ir jo dešinę akį! Tenudžiūsta visiškai jo ranka, teapanka jojo dešinė akis!“ |
