II 10 Pasigailėk manęs, VIEŠPATIE, nes man sunku. Nuo skausmo temsta man akys, nyksta ir mano gyvastis, net kaulai. 11 Juk mano gyvenimą skausmas sekina ir mano metus – dejonės, nuo kančios man stinga jėgų. 12 Esu pajuoka visiems savo priešams, pasibjaurėjimą keliu net kaimynams ir klaiką – savo pažįstamiems, – nuo manęs bėga, kas kelyje mane pamato. 13 Esu visų užmirštas, tarsi būčiau miręs, – tapau lyg sukultas indas.[i3] 14 Juk girdžiu daugelį kuždomis šnekant – klaikas iš visų pusių![i4] – Kai jie man rezga pinkles ir kėsinasi atimti gyvastį. |