1 [i1]Chorvedžiui. Kaip „Briedė auštant“. Dovydo psalmė. A
I 2 Ai, mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai? Kodėl esi toks tolimas, – toli nuo mano maldos,[i2] nuo mano dejonės šauksmo. 3 Mano Dieve, šaukiuosi dieną, bet tu neatsakai, ir naktį, bet ramybės nerandu. 4 Betgi tu esi Šventasis, – tavo sostas – Izraelio šlovės giesmės! 5 Tavimi mūsų protėviai rėmėsi, – jie pasitikėjo, ir tu juos gelbėjai. 6 Tavęs šaukėsi ir buvo išgelbėti, tavimi pasitikėjo ir nenusivylė. 7 Bet aš kirminas, o ne žmogus, – vienų išjuoktas, kitų paniekintas. 8 [i3]Visi, kas mane mato, iš manęs tyčiojasi ir šaipydamiesi kraipo galvas. 9 „Pasitikėjo VIEŠPAČIU, tegelbsti jį, – tegu išvaduoja, jei juo gėrisi!“ 10 Vis dėlto tu išvedei mane iš įsčių, saugojai mane prie motinos krūtinės. 11 Tavo rūpesčiui buvau patikėtas nuo gimimo, nuo motinos įsčių tu buvai mano Dievas. 12 Nesitolink nuo manęs, nes man sunku ir nėra kas man padėtų! II 13 Mano priešai apstoja mane lyg jaučiai, stiprūs Bašano jaučiai apgula mane; 14 atveria plačiai į mane savo žiotis lyg plėšrūs ir riaumojantys liūtai. 15 Esu lyg ant žemės išlietas vanduo, visi mano kaulai išnarstyti; lyg vaškas mano širdis, ištirpusi krūtinėje. 16 Gerklė man išdžiūvusi lyg molio šukė, mano liežuvis limpa prie gomurio; tu guldai mane į mirties dulkes. 17 Juk mane šunys apgula iš visų pusių, nedorėlių gauja mane apspinta; jie drasko man rankas ir kojas;[i4] 18 galiu suskaičiuoti visus savo kaulus. Mano priešai spokso į mane ir džiaugiasi, 19 [i5]dalijasi tarp savęs mano drabužius ir dėl mano apdaro kaulelius meta. III 20 Betgi tu, VIEŠPATIE, nesitolink nuo manęs! Mano stiprybe, skubėk man padėti! 21 Gelbėk mane nuo kalavijo, mano brangią gyvastį iš šuns letenų! 22 Trauk mane iš liūto nasrų! Nuo tų buivolų ragų gelbėk mane! B
I 23 [i6]Tada aš skelbsiu tavo garsą broliams ir seserims, šlovinsiu tave jų sueigose. 24 Jūs, pagarbiai VIEŠPATIES bijantieji, jį šlovinkite! Jūs, visi Jokūbo palikuonys, garbę jam duokite! Jūs, visi Izraelio vaikai, prieš jį drebėkite! 25 Juk jis nepaniekino, jis neatmetė vargšo maldavimo, jis nenusuko nuo jo savo veido, – išgirdo, kai varguolis šaukėsi. 26 Iš tavęs kyla mano šlovės giesmė didžiojoje sueigoje; Ką tau pažadėjau, vykdysiu tarp tavęs pagarbiai bijančiųjų. 27 Vargšai valgys, kiek norės, ir bus sotūs, šlovins VIEŠPATĮ jo ieškantieji. Teatsigauna jų širdis[i7] amžinai! II 28 Visi žemės pakraščiai atsimins ir gręšis į VIEŠPATĮ, visų tautų žmonės puls prieš jį kniūbsčia. 29 Juk VIEŠPATS yra Valdovas, – jis viešpatauja tautoms. 30 Jam iš tikrųjų žemai lenksis visi, kurie miega žemėje, prieš jį lenksis visi, kurie žengia į dulkes. III Ir aš jam gyvensiu. 31 Mano palikuonys jam tarnaus; apie Viešpatį bus pasakojama būsimai kartai, jo teisūs darbai skelbiami dar negimusiai tautai. | 
