| Pr 27 | Izaokas palaimina Jokūbą 1 [i1]Kai Izaokas buvo senas ir jo akys buvo taip aptemusios, kad nebegalėjo matyti, jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų ir jam tarė: „Mano sūnau!“ O šis atsiliepė: „Aš čia“. 2 Jam tarė: „Matai, kad jau pasenau. Nežinau savo mirties dienos. 3 Taigi imk savo ginklus – strėlinę ir lanką, išeik į laukus ir sumedžiok man žvėrienos. 4 Tuomet paruošk man gardų valgį, kaip aš mėgstu, ir atnešk jį man pavalgyti, idant prieš mirdamas tau suteikčiau savo sielos palaiminimą“.[i2] 5 O Rebeka klausėsi, kai Izaokas kalbėjosi su sūnumi Esavu. Jam išėjus į laukus medžioti ir parnešti žvėrienos, 15 Tuomet Rebeka paėmė geriausius savo vyresniojo sūnaus Esavo drabužius, paliktus namie, ir apvilko jais savo jaunesnįjį sūnų Jokūbą. 16 Be to, jo rankas ir pliką kaklo dalį apdengė ožiukų kailiais. 17 Tada padavė savo sūnui Jokūbui į rankas gardųjį valgį ir duoną, kurią buvo iškepusi. 18 Jis įėjo pas tėvą ir tarė: „Mano tėve!“ – „Aš čia, – šis atsiliepė. – Kas tu esi, mano sūnau?“ 19 Jokūbas tėvui atsakė: „Aš esu Esavas, tavo pirmagimis. Padariau, kaip buvai man liepęs. O dabar prašyčiau sėstis ir pavalgyti mano žvėrienos, idant man suteiktum savo sielos palaiminimą“. 20 Bet Jokūbas savo sūnų paklausė: „Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai?“ O jis atsakė: „VIEŠPATS, tavo Dievas, suteikė man laimę“. 21 Tuomet Izaokas tarė Jokūbui: „Eikš arčiau, kad galėčiau tave apčiupinėti ir žinoti, ar iš tikrųjų tu esi mano sūnus Esavas, ar ne“. 22 Jokūbas priėjo prie savo tėvo Izaoko, kuris jį apčiupinėjo ir tarė: „Balsas yra kaip Jokūbo, bet rankos kaip Esavo“. 23 Taigi jo neatpažino, nes jo rankos buvo gauruotos, lygiai kaip ir jo brolio Esavo. Todėl jį ir palaimino. 24 Jis paklausė: „Ar tu iš tikrųjų esi mano sūnus Esavas?“ Ir kai Jokūbas atsakė: „Aš esu“ , – 25 jis tarė: „Paduok man valgį, idant pavalgyčiau savo sūnaus žvėrienos ir tau suteikčiau savo sielos palaiminimą“. Jis padavė jam valgį, ir jis suvalgė, padavė jam vyną, ir jis išgėrė. 26 Tuomet jo tėvas Izaokas jam tarė: „Mano sūnau, eikš arčiau ir pabučiuok mane“. 27 Kai Jokūbas priėjo arčiau ir jį pabučiavo, jis užuodė jo drabužių kvapą ir jį laimino, tardamas: „Ai, kvapas mano sūnaus tarsi kvapas laukų, kuriuos VIEŠPATS palaimino. 28 Teduoda tau Dievas iš dangaus rasos, iš žemės derlingumo ir apsčiai grūdų bei vyno. 29 Tetarnauja tau tautos ir tesilenkia tau gentys. Valdovu būk savo broliams, – tesilenkia tau tavo motinos sūnūs. Tebūna prakeiktas, kas tave keikia, tebūna palaimintas, kas tave laimina!“ |
| 1 | Pr 27,1-27,45: Ką Jokūbas padarė, apgaudamas mirštantį tėvą ir pirmagimį brolį, pasmerkia ne tik pranašai – Ozėjas (žr. 12,4) ir Jeremijas (žr. 9,3), – bet netiesiogiai ir pats Jahvistas savo pasakojime. Skaitydamas pasakojimą, pajunti užuojautą Esavui, nes jis buvo motinos ir brolio intrigų auka. Be to, Jokūbas ir Rebeka turėjo patirti skaudžius savo intrigų padarinius: gelbėtis, bėgdamas pas gimines į Mesopotamiją, ir skirtis vienas nuo kito iki pat gyvos galvos. Jahvisto pasakojimas atkreipia dėmesį į Dievo kelių paslaptį išganymo istorijoje: Dievas, rūpindamasis žmogaus išganymu ir įgyvendindamas savo užmojį, pasinaudoja silpnais ir nuodėmingais vyrais ir moterimis. Dievas kreivą žmogaus kelią padaro tiesų. |
