Skaudi dabartis

¹ O dabar išjuokia mane vyrai,

amžiumi už mane jaunesni,

kurių tėvų nebūčiau laikęs

net tarp šunų, ganančių mano avių kaimenę.

² Kokia nauda man iš jų rankų stiprumo?

Jų jėgos išsekusios.

³ Neturto ir bado nualinti,

jie graužia sausą ir apleistą dirvą,

⁴ skinasi dedešvą bei krūmų lapus

ir rauna karklų šaknis maistui.

⁵ Išvaryti iš žmonių tarpo,

vejami riksmais, tarsi būtų vagys.

⁶ Upės slėnių šlaituose jie priversti gyventi,

žemės urvuose ir tarp uolų.

⁷ Krūmuose jie tarsi gyvuliai bliauna,

po krūmokšniais buriasi į draugę.

⁸ Niekingi bevardžiai valkatos,

jie buvo botagu iš šalies išvaryti.

⁹ Bet dabar jie išjuokia mane dainomis;

aš esu tapęs jiems priežodžiu.

¹⁰ Manimi jie bjaurisi, nuo manęs traukiasi;

netgi nesidrovi spjauti man į veidą!

¹¹ Kadangi Dievas nuginklavo mane ir padarė bejėgį,

jie nebesivaržo mano akivaizdoje.

¹² Iš dešinės paauglių gauja mane užpuola,

parbloškia mane ir stato apgulos pylimus mano žūčiai.

¹³ Man taką jie užkerta,

jiems sekasi mane naikinti.

¹⁴ Jie puola mane tarsi pro išlaužtą sienoje spragą,

ritasi kaip šėlstančios bangos.

¹⁵ Klaikas mane pribloškia,

mano orumą lyg vėjas nupučia, –

tarsi debesis išnyksta mano gerovė“.

Dievas negirdi mano šauksmo

¹⁶ „O dabar mano gyvastis senka,

užgriuvo mane skausmo dienos.

¹⁷ Naktį jaučiu sopę sukant man kaulus,

mane graužiantis skausmas niekad nemiega.

^18 [i1]Jėga jis nutveria mano drabužį,

pagriebia mane už apsiausto apykaklės.

¹⁹ Jis įstūmė mane į liūną;

su dulkėmis ir pelenais esu sumaišytas.

²⁰ Tavęs šaukiuosi, bet tu manęs neišklausai;

aš laukiu, bet tu į mane tik pasižiūri.

²¹ Man nuožmus pasidarei,

savo galinga ranka mane vargini.

²² Pakeli mane ir užsodini ant vėjo,

vėtai mane staugiančioje audroje.

²³ Žinau, nuvesi mane į mirtį –

į namus, skirtus visiems gyviesiems.

^24 [i2]Iš tikrųjų žmogus nekelia rankos prieš nuskurdusį,

kai tas, nelaimės prispaustas, šaukiasi pagalbos.

²⁵ Argi aš neverkiau nelaimingųjų,

ar neplyšo man širdis dėl skurdžių?

²⁶ Bet kai aš laukiau gero, atėjo pikta;

kai tikėjausi šviesos, atėjo tik tamsa.

²⁷ Mano širdis sumišusi, neranda ramybės;

kasdien mane pasitinka kančia.

²⁸ Paniuręs vaikštinėju be saulės;

sueigoje atsistoju ir šaukiuosi pagalbos.

²⁹ Šakalams broliu pasidariau,

stručiams draugu.

³⁰ Juoduoja ir pleišėja mano oda,

nuo karščio apdegė mano kaulai.

³¹ Mano lyra groja raudas,

o mano birbynė dejuoja su verkiančiais“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>