1 „Mano jėgos palaužtos, mano dienos baigiasi, manęs laukia kapas! 2 Iš tikrųjų tik pajuoka lydi mane, mano akys apkartusios naktį praleidžia. 3 [i1]Užsidėk užstatą už mane, nes kas kitas paduos man ranką? 4 Tu taip užsklendei jų širdį, kad jie nebegali galvoti, todėl neleisk jiems manęs nugalėti. 5 Žmogus kviečiasi bičiulius į vaišes, o tuo tarpu jo vaikų akys aptemusios nuo bado! 6 Jis visiems padarė mane priežodžiu, esu tarsi žmogus, kuriam spjaunama į veidą. 7 Man akys aptemo nuo širdgėlos; visi mano sąnariai yra kaip šešėlis. 8 Dorus žmones tai stebina; nekaltasis piktinasi nedorėliu. 9 Tačiau teisusis laikosi savojo kelio; žmogus švariomis rankomis vis stiprėja. 10 [i2]Eikite šen tad, jūs visi, vėl mane pulkite, – išmintingo žmogaus tarp jūsų nerasiu nė vieno! 11 [i3]Pasibaigė mano dienos, sudužo mano svajonės, nutrauktos mano širdies stygos. 12 Tokie žmonės sako, kad naktis yra diena. 'Šviesa, – jie sako, – yra arti tamsos!' 13 Jei turiu laikyti Šeolą savo buveine, jei klojuosi guolį tamsybėje, 14 jei sakau Duobei: 'Tu mano tėvas!' ir kirmėlėms: 'Jūs mano motina!' 'Mano sesuo!' – 15 kur tad glūdi mano viltis? Ar kas gali matyti už mane viltį? 16 Ar nužengs ji į Šeolą? Ar nužengsime drauge į dulkes?“ | 
