Amoniečiams 1 Apie amoniečius. Taip kalbėjo VIEŠPATS: „Argi neturi sūnų Izraelis? Nejau jam nėra įpėdinio? Kodėl gi Milkomas[i1] atėmė paveldą iš Gado ir jo tauta apsigyveno Gado miestuose? 2 Todėl, tikėk manimi, ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš paskelbsiu karo šūkį prieš amoniečių Rabatą.[i2] Ji virs griuvėsių krūva, jos kaimai supleškės ugnyje. Izraelis paveldės tuos, kurie buvo atėmę iš jo paveldą, – pasakė VIEŠPATS. 3 Klyk, Hešbone, nes Ai buvo sunaikintas, šaukit, Rabatos dukterys! Apsijuoskit ašutine, raudokit, čaižykit save rimbais, nes Milkomas išeina į tremtį drauge su savo kunigais ir didžiūnais. 4 Kam didžiuojiesi savo galybe? Gęsta tavoji galybė, maištingoji dukra! Tu pasitikėjai savo turtais, sakydama: 'Kas išdrįs žygiuoti prieš mane?' 5 Tikėk manimi, atvesiu tau klaiką iš visų pusių, – tai žodis VIEŠPATIES, Galybių DIEVO, – būsite išblaškyti, kiekvienas sau, nebus kam pabėgėlių suburti. 6 Bet vėliau aš sugrąžinsiu amoniečių tremtinius, – tai VIEŠPATIES žodis“. Edomui 7 Apie Edomą.[i3] Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS: „Argi nebėra išminties Temane,[i4] nejau protingieji nebežino ką patarti, nejau išseko jų išmintis? 8 Bėkit, traukitės atgal, slėpkitės giliai olose, Dedano gyventojai! Nes atsiųsiu jam Esavo[i5] pražūtį, kai ateisiu jo nubausti. 9 Jei vynuogių rinkėjai ateitų pas tave, argi nepaliktų jie išrankų? Jei vagys ateitų nakčia, net ir jie vogtų tik kiek ko norėjo! 10 Bet aš – aš pats apnuoginau Esavą, atidengiau jo slaptuosius guolius, – jam nebėra kur slėptis. Išnaikinti ir jo palikuonys, ir giminės, ir kaimynai, – jo nebėra! 11 Palik savo našlaičius, aš juos išlaikysiu, tavo našlės tepasitiki manimi“. 12 Nes taip kalbėjo VIEŠPATS: „Net tie, kurie nenusipelnė gerti taurę, turės ją išgerti! Nejau tu liksi nenubaustas? Nenubaustas tu neliksi, turi ją gerti! 13 Netgi pats savimi prisiekiau, – tai VIEŠPATIES žodis, – Bozra[i6] taps klaiko reginiu ir pajuokos daiktu, tyrais, keiksmažodžiu, o visi jos miestai amžinais griuvėsiais“. 14 Gavau žinią iš VIEŠPATIES, pasiuntinys buvo pasiųstas tautoms: „Rinkitės! Žygiuokit prieš šitą tautą! Stokit į mūšį!“ 15 Ai, tikėk manimi, padarysiu tave mažiausią tarp tautų, paniekintą tarp žmonių! 16 Klaikas, kurį sukėlei, ir tavo įžūli širdis apgavo tave, – tave, gyvenančią Uolos plyšiuose, įsikibusią į kalno viršūnę. Nors kaip aras aukštai sau lizdą krauni, nulaipinsiu tave, žemyn – tai VIEŠPATIES žodis. 17 Edomas taps klaiko reginiu. Kiekvienas praeivis, regėdamas visas jo žaizdas, baisėsis ir neteks žado.[i7] 18 „Kaip po Sodomos ir Gomoros bei jų kaimyninių miestų sunaikinimo, – kalbėjo VIEŠPATS, – nebeliks ten jokio gyventojo. Joks marusis nebesikurs ten gyventi! 19 Štai! Bus kaip su liūtu, kuris ateina iš tankmės palei Jordaną į saugią ganyklą: aš staiga juos iš ten išvaikysiu ir pavesiu ją savo išrinktajam! Nes kas man lygus? Kas patrauks mane į teismą? Koks ganytojas galėtų prieš mane atsilaikyti?“ 20 Todėl klausykitės apie VIEŠPATIES užmojį, kaip jis užsimojo prieš Edomą, apie nutarimus, kuriuos padarė Temano gyventojams: „Ai, tikrai jie išvarys net kaimenės jauniklius, net jų pačių avidė apstulbs dėl jų likimo!“ 21 Nuo jų kritimo trenksmo drebės žemė ir jų klyksmo aidas bus girdėti prie Nendrių jūros. 22 Tikėk manimi! Kaip aras jis pakils ir šaus žemyn, išskleisdamas sparnus, virš Bozros. Tą dieną Edomo galiūnų drąsa bus kaip drąsa moters gimdymo skausmuose. Damaskui Apie Damaską.23 Hamatas ir Arpadas[i8] priblokšti, nes juos pasiekė bloga žinia. Jie blaškosi, tirpdami iš baimės, kaip negalinti nurimti jūra. 24 Damaskas nusilpo, apsigręžė bėgti, apėmė jį siaubas. Jį pagavo nerimas ir skausmai kaip moterį gimdant. 25 Nors apleistas tas mano šlovės miestas, ta mano linksmybės tvirtovė! 26 „Tikrai jo jauni vyrai kris jo aikštėse ir visi jo kariai bus nutildyti tą dieną, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis. 27 Ant Damasko sienų užkursiu ugnį, ji praris Ben-Hadado[i9] tvirtoves“. Arabijai 28 Apie Kedarą ir Hazoro karalystes, kurias nugalėjo Babilono karalius Nebukadnezaras, taip VIEŠPATS kalbėjo: „Pakilkit, žygiuokit prieš Kedarą, sunaikinkit rytiečius! 29 Pasigrobkit jų palapines ir kaimenes, palapinių dangas ir reikmenis. Išsiveskit jų kupranugarius, šaukit: 'Siaubas visur!' 30 Bėkit! Sprukite toli, slėpkitės giliai olose, Hazoro gyventojai, – tai VIEŠPATIES žodis, – nes Babilono karalius Nebukadnezaras užsimojo prieš jus, nusprendė eiti prieš jus! 31 Pakilkit! Žygiuokit prieš tautą, gyvenančią jaukiai ir saugiai, – tai VIEŠPATIES žodis, – ji neturi nei vartų, nei velkių, gyvena viena atokiai. 32 Jų kupranugariai taps grobiu ir jų gausios galvijų bandos – karo laimikiu. Vėjams atiduosiu tuos skustais smilkiniais vyrus, pražūtį jiems siųsiu iš visų pusių! – tai VIEŠPATIES žodis. 33 Hazoras taps šakalų lindyne, amžina dykyne. Niekas ten nebegyvens, joks marusis nebesikurs ten gyventi“. Elamui 34 VIEŠPATIES žodis apie Elamą[i10], Jeremijui atėjęs Judo karaliaus Zedekijo valdymo pradžioje: 35 „Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS: 'Tikėk manimi! Sulaužysiu Elamo lanką, jų galybės pamatą. 36 Sušauksiu Elamui keturis vėjus iš keturių dangaus skliauto kraštų. Vėtysiu juos šiais visais vėjais, kol neliks tautos, neturinčios Elamo benamių. 37 Padarysiu, kad Elamas drebės nuo savo priešų, nuo ieškančių jų gyvybės. Siųsiu jiems nelaimę, savo degantį įniršį, – tai VIEŠPATIES žodis, – O jiems iš paskos kalaviją, kol juos visiškai sunaikinsiu. 38 Elame sau pasistatysiu sostą, sunaikinsiu jų karalių ir didžiūnus, – tai VIEŠPATIES žodis. 39 Bet dienų pabaigoje aš sugrąžinsiu Elamo tremtinius, – tai VIEŠPATIES žodis'“. | 
