BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2024 12 12 Ketvirtad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Jeremijo knygaSkyrius: 20

 Jeremijo knyga
  
Jer 20

1 Jeremiją pranašaujant šiuos dalykus išgirdo kunigas Pašhūras,[i1] Imero sūnus ir vyriausiasis VIEŠPATIES Namų prievaizdas. 2 Pašhūras Jeremiją nuplakdino ir įrakino į trinką, stovėjusią prie Aukštutinių Benjamino vartų VIEŠPATIES Namuose. 3 Kitą rytą Pašhūras paleido Jeremiją iš trinkos. Jeremijas tarė jam: „VIEŠPATS pavadino tave ne Pašhūru, bet 'Klaikas visur!'“[i2] 4 Nes šitaip VIEŠPATS kalbėjo: „Tikėk manimi, atiduosiu tave klaikui, – tave ir visus tavo artimuosius. Savo akimis matysi juos krintant nuo priešų kalavijo. O visą Judo kraštą atiduosiu į rankas Babilono[i3] karaliui, – jis ištrems juos į Babiloną ar užkapos kalaviju. 5 Ir visus šio miesto turtus, visa, ką savo triūsu jis įsigijo ir brangina, visus Judo karalių iždus atiduosiu jų priešams, kad išplėštų, pasigrobtų ir neštųsi į Babiloną. 6 Pašhūrai, tu ir visi tavo namiškiai eisite į tremtį! Keliausi į Babiloną, ten ir mirsi, ten būsi palaidotas, tu ir visi tavo artimieji, nes pranašavai jiems melagingai“.

Jeremijas skundžiasi Dievui

7 Tu mane suvedžiojai,[i4] VIEŠPATIE, –

aš leidausi suvedžiojamas.

Tu buvai stipresnis už mane, –

tu nugalėjai.

Nuolat esu traukiamas per dantį, –

kiekvienas šaiposi iš manęs.

8 Kada tik kalbu, turiu rėkti, –

turiu šaukti: „Smurtas ir skriauda!“

VIEŠPATIES žodis man atnešė

nuolatinę užgaulę ir pajuoką.

9 Bet kai sakau: „Užmiršiu jį!

Jo vardu daugiau nebekalbėsiu!“ –

tada jis yra kaip ugnis,

įsiliepsnojusi mano širdyje,

užsklęsta mano kūne.

Visomis jėgomis stengiuosi jį nuslopinti,

bet nepajėgiu.

10 Girdžiu minioje šnabždant: „Klaikas visur!

Įskųskite jį! Įskųskime jį!“

Juk visi mano {tariami} bičiuliai laukia,

kad padaryčiau klaidingą žingsnį.

„Galbūt jis įsipainios į pinkles,

tada jis bus mūsų rankose, –

galėsime jam atsikeršyti!“

11 Bet VIEŠPATS su manimi tarsi galingas gynėjas,

todėl mano persekiotojai suklups, jie nelaimės.

Baisi gėda juos lydės, nes jiems negali pavykti!

Vien amžiną, nepraeinančią negarbę užsitraukė.

12 Galybių VIEŠPATIE, tu ištiri teisųjį,

tu permatai jausmus ir širdį,

leisk man matyti, kaip jiems atkeršysi,

nes tau patikėjau savąją bėdą.

13 Giedokite VIEŠPAČIUI,

šlovinkite VIEŠPATĮ,

nes jis išgelbėjo vargšo gyvybę

iš nedorėlių rankų!

14 Tebūna prakeikta diena,[i5]

kurią aš gimiau!

Diena, kurią motina mane pagimdė,

tenebūna palaiminta!

15 Tebūna prakeiktas žmogus,

kuris mano tėvui žinią pranešė:

„Berniukas tau gimė! Tu turi sūnų!“ –

jį didžiai pradžiugindamas.

16 Tebūna tas žmogus kaip miestai,

kuriuos išgriovė VIEŠPATS be pasigailėjimo!

Tegirdi jis karo šauksmus rytą

ir mūšio balsus vidudienį

17 dėl to, kad jis nenužudė manęs įsčiose.

Mano motina būtų buvusi mano kapas,

jos įsčios būtų likusios amžinai nėščios.

18 Kam gi iš įsčių išėjau?

Kad matyčiau vien vargą ir skausmą,

užbaigčiau savo dienas gėdingai?

  
Išnašos:
1Jer 20,1: Pašhūras: Šventyklos policijos galva – vyriausiasis tvarkos saugotojas (žr. Jer 29,26). Įeidamas į Šventyklos kiemą, Jeremijas turėjo paklusti jo valdžiai.
2Jer 20,3: Vardas Pašhūras, matyt, turi ryšį su dviem hebrajų kalbos žodžiais – būti ramiam ir visur – ir reiškia Ramybė visur. Jeremijas duoda jam naują vardą Magor missabib, kuris reiškia Klaikas visur. Pašhūras regės tragišką Jeruzalės likimą ir asmeniškai patirs visa, ką visi miesto gyventojai turės pakelti.
3Jer 20,4: Babilonas: Jeremijo knyga pirmąkart įvardija kraštą, į kurį bus ištremti Judo karalystės gyventojai. Atrodo, kad šis pranašavimas turi ryšį su Nebukadnezaro 605 m. pergale prieš Egiptą, po kurio Palestina ir Sirija tapo Babilonijos valdomis.
4Jer 20,7: Tu mane suvedžiojai: suvedžiojimo ir grumtynių vaizdas apibūdina ypatingą Dievo Artumą pranašo gyvenime. Jeremijas grumiasi su Dievu ir jį kaltina dėl savo nelaimių. Tokia neviltis reta Šventajame Rašte (žr. Job 3; Ps 88). Ir neviltyje Jeremijas tvirtai tiki, kad Viešpats yra Malonės Dievas, ir juo pasitiki. Žr. Jer 15,18.
5Jer 20,14-20,18: Apgaulė, kančia ir klaikas stumia pranašą į neviltį. Tačiau Jeremijas visiškai pasitiki Dievo pergale, – žr. 11-13 eilutes. (Žr. Job 3,3-12).
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Jeremijo knygaSkyrius: 20