Puodžiaus indo palyginimas 1 [i1]Žodis, kuris atėjo Jeremijui iš VIEŠPATIES: 2 „Kelkis, eik į puodžiaus dirbtuvę. Ten perduosiu tau, ką noriu pasakyti“. 3 Taigi aš ir nuėjau į puodžiaus dirbtuvę. Jis kaip tik triūsė prie savo žiestuvo. 4 Jei žiedžiamasis puodas išeidavo nevykęs, – kaip tai atsitinka, kai molis yra puodžiaus rankose, – jis perdirbdavo molį į kitą puodą, tokį, koks jam labiausiai patikdavo. 5 Tuomet atėjo man VIEŠPATIES žodis: 6 „Argi negaliu ir su jumis, Izraelio namai, daryti, kaip šis puodžius daro?“ – tai VIEŠPATIES žodis. „Iš tikrųjų kaip molis puodžiaus rankose, taip mano rankoje esate jūs, Izraelio namai. 7 Kartais pagrasinu kuriai nors tautai ar karalystei, kad ją išrausiu iš šaknų, suardysiu ir sunaikinsiu, 8 bet jei ta tauta, kuriai grasinau, nusigręžia nuo savo nedorumo, aš pakeičiu savo mintį apie bausmę, kuria maniau ją nubausti. 9 O kartais pažadu kuriai nors tautai ar karalystei, kad ją stiprinsiu ir duosiu žemės, 10 bet jeigu ši tauta elgiasi nedorai mano akyse, neklausydama mano balso, aš pakeičiu savo mintį apie gera, kuriuo žadėjau ją laiminti. 11 Taigi dabar pasakyk Judo žmonėms ir Jeruzalės gyventojams: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS: būkite budrūs! Aš rengiu jums nelaimę ir turiu užmojį. Grįžkite kiekvienas iš savo nedoro kelio, taisykite savo kelius ir darbus'. 12 Tačiau jie atsakys: 'Tuščios pastangos! Laikysimės savųjų užmačių, – kiekvienas mūsų elgsis pagal savo nedoros širdies užsispyrimą'“. Tauta atmeta savo Viešpatį 13 Todėl VIEŠPATS šitaip kalbėjo: „Klauskite tautų, ar kas yra girdėjęs ką panašaus? Tikrai pasibaisėtinai pasielgė mergelė Izraelio tauta! 14 Ar akmenys pasitraukia iš dirvų, Libano[i2] sniegynai iš uolėtų aukštumų? Ar išsenka trykštančios versmės, šalto vandens kalnų upės? 15 Tačiau manoji tauta mane pamiršo: degina smilkalus niekingiems stabams! Jie išklysta iš savojo kelio, iš seniai pramintų takų, nori eiti šunkeliais, o ne vieškeliu. 16 Jie pavertė savo kraštą siaubo vieta, amžina pajuoka, – kas tik keliaus per jį, pasibaisės, linguos galvą. 17 Kaip vėjas iš rytų išblaškysiu juos priešų akivaizdoje. Nugarą, ne veidą aš jiems atgręšiu jų nelaimės dieną“. Sąmokslas prieš Jeremiją 18 „Eikit šen! – sakė jie, – susitarkime prieš Jeremiją, nes ir be jo niekad nestigs nei kunigų mokymo, nei išminčių patarimo, nei pranašų žodžio. Eikit šen! Sunaikinkime jį jo paties liežuviu, – dėmėkimės visa, ką jis sako“. 19 Atkreipk dėmesį į mane, VIEŠPATIE! Klausykis, ką sako mano priešai! 20 Ar galima už gera atlyginti piktu? Jie man duobę iškasė, kad mane nužudytų. Atmink, kaip aš stovėjau prieš tave kalbėdamas jų labui, nukreipdamas nuo jų tavąjį pyktį! 21 Todėl atiduok jų vaikus badui,[i3] sunaikink juos pačius kalaviju. Tebūna jų žmonos bevaikės ir našlės! Teišguldo jų vyrus maras, o jų jaunuolius kalavijas kare. 22 Teaidi šauksmai iš jų trobų, kai tu staiga atvesi niokotojų gaują, nes jie iškasė duobę man pagauti, jie paspendė spąstus mano kojoms. 23 Bet tu, VIEŠPATIE, gerai žinai visus jų kėslus mane nužudyti. Atgailos už jų nusikaltimą nepriimk, neištrink jų nuodėmės iš savo akių! Parblokšk juos savo akivaizdoje, elkis su jais be gailesčio pagautas pykčio! | 
