15 Ai, tu žinai! VIEŠPATIE, atmink mane! Pasirūpink manimi! Už mane atkeršyk mano persekiotojams! Nepasiduok savo kantrybei! Neleisk man pražūti, atmink, jog dėl tavęs kenčiu užgauliojimus! 16 Kai tavieji žodžiai buvo man duoti, juosius ryte prarijau, – tavasis žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę, nes aš tapau tavo, VIEŠPATIE, Galybių Dieve! 17 Ne man sėdėti minioje, juokauti ir linksmintis. Tavosios rankos paliestas, vienišas sėdėjau, nes mane pripildei apmaudo. 18 Kodėl mano skausmui nėra galo, o manoji žaizda tokia pikta, jog negyja? Ai, iš tikrųjų tu man esi klastingas upokšnis,[i2] – vandenys, kuriais negali pasitikėti! | 
