Išganinga išminties jėga istorijoje 0 [i1]Nuo Adomo iki Mozės 1 [i2]Išmintis globojo pirmąjį padarytą pasaulio tėvą, kai jis buvo sukurtas vienui vienas. Jinai pakėlė jį iš jo paties nupuolimo 2 ir davė jam galią visa valdyti. 3 Bet neteisus žmogus, atsitolinęs nuo jos per savo pyktį, žuvo dėl to, kad įniršęs užmušė brolį. 4 [i3]Kai dėl jo žemė buvo aptvindyta, išmintis vėl atėjo gelbėti jos, plukdydama teisųjį žmogų mediniu laivu. 5 [i4]Tautas užvaldžius visuotiniam nedorumui, išmintis atpažino teisųjį žmogų, išlaikė jį be dėmės Dievui, stiprino net ir tada, kai buvo gaila savo vaiko. 6 [i5]Nedorėliams žūvant, išmintis gelbėjo teisųjį žmogų, jis išbėgo nuo ugnies, nužengusios ant Penkių miestų.[i6] 7 Dar tebėra jų nedorumo liudijimas: nuolat rūkstantys tyrai, augalai, vedantys vaisius, kurie nenunoksta, ir druskos stulpas, stovintis kaip paminklas smalsiai sielai.[i7] 8 Juk, apsilenkdami su išmintimi, jie ne tik sau pakenkė, nepažindami, kas gera, bet ir paliko pasauliui savo kvailystės įspėjimą, kad jų kaltės neliktų nepastebėtos. 9 [i8]Išmintis išgelbėjo savo tarnus iš jų vargų. 10 Teisiajam žmogui bėgant nuo savo brolio pykčio, jinai vedė jį tiesiais takais, parodė jam Dievo karalystę ir mokė jį šventų dalykų. Jinai praturtino jį sėkmingu jo triūsu ir gausino jo pastangų vaisius. 11 Jinai gynė jį nuo engėjų gobšumo ir padarė jįjį turtingą. 12 Jinai uoliai saugojo jį nuo priešų ir gynė nuo pasalų; jo sunkiose grumtynėse ji davė jam pergalę, kad žinotų, jog pagarbi Dievo baimė[i9] galingesnė už visa kita. 13 [i10]Kai teisusis žmogus buvo parduotas, išmintis jo nepaliko, bet nuo nuodėmės jįjį išgelbėjo. 14 Su juo nužengė ji į kalėjimą ir nepaliko jo grandinėm sukaustyto, bet suteikė jam karalystės skeptrą ir galią valdyti savo engėjus. Įrodžiusi, kad jo kaltintojai yra melagiai, ji suteikė jam amžiną garbę. Išėjimas iš Egipto 15 [i11]Šventą tautą ir taurią giminę išmintis išlaisvino iš žemės engėjų. 16 Ji įėjo į VIEŠPATIES tarno sielą ir pasipriešino siaubingiems karaliams ženklais ir stebuklais. 17 Ji atlygino šventųjų žmonių darbus, vedė juos nuostabiu keliu, buvo jiems paunksnė dieną ir žvaigždžių šviesa naktį. 18 Ji pervedė juos per Raudonąją jūrą, vesdama per gilius vandenis, 19 o jų priešus paskandino, vėl išspjaudama juos iš gelmių dugno.[i12] 20 Užtat dorieji apiplėšė nedorėlius; jie giedojo giesmes, VIEŠPATIE, tavo vardui šventajam ir šlovino sutartinai tavo ginančią ranką. 21 Juk išmintis atvėrė nebylių burnas ir leido mažylių liežuviams aiškiai kalbėti. | 
