1 Kelkis,[i1] nušviski! Tavoji šviesa atėjo, VIEŠPATIES šlovė virš tavęs sušvito. 2 Nors žemę štai sutemos gaubia ir tautas tamsybės dengia, bet virš tavęs VIEŠPATS šviečia, virš tavęs jo šlovė apsireiškia. 3 Tautos ateis prie tavosios šviesos ir karaliai – prie tavojo tekančio spindesio. 4 Pakelki akis, pažvelki aplinkui! Visi renkasi eiti pas tave: tavieji sūnūs ateis iš toli, tavosios dukros bus atneštos ant rankų. 5 Tai matydama, spindėsi iš džiaugsmo, tavoji širdis virpės ir džiūgaus, nes tau bus išpilti jūros lobiai, pas tave suplūs tautų turtai. 6 Apguls tave kupranugarių vilkstinės, Midjano ir Efos vienkupriai. Atvyks visi iš Šebos, auksu ir smilkalais nešini, – jie paskelbs VIEŠPATIES šlovingus darbus. 7 Kedaro kaimenės visos bus tau surinktos, Nebajotų avinai tau tarnaus. Kaip maloni atnaša jie žengs ant mano aukuro, – jais išpuošiu šlovinguosius savo Namus. 8 Kas gi tie, kurie atskrenda kaip debesis,[i2] kaip karveliai į savąsias karvelides?[i3] 9 Tikrai, laivai plauks pas mane, Taršišo didlaiviai priekyje, kad pargabentų tavuosius sūnus iš toli drauge su jų auksu ir sidabru, dėl VIEŠPATIES, tavojo Dievo, ir Izraelio Šventojo, kuris tave išaukštino. 10 Svetimšaliai tau mūrus atstatys, jų karaliai tau tarnaus, nors nuplakiau tave pykčio valandą, tačiau malonės valandą pasigailėsiu. 11 Tavieji vartai visuomet bus atverti, nebus jie užkelti nei dieną, nei naktį, kad galėtų įeiti nešantieji tau turtus tautų ir jųjų karaliai eitynėse. 12 Nes tauta ir karalystė, kuri tau netarnauja, – pražus, – tokios tautos bus tikrai sunaikintos. 13 Libano šlovė[i4] ateis pas tave drauge su kiparisais, klevais ir pušimis, kad papuoštų mano Šventyklą ir suteiktų grožį vietai, kur ilsėsis mano kojos. 14 Lenkdamies žemai, ateis pas tave tavo engėjų sūnūs, visi, kas niekino tave, parpuls tau po kojų. Jie vadins tave „VIEŠPATIES miestu“ ir „Izraelio Šventojo Zionu“. 15 Dėl to, kad kadaise buvai apleistas, nekenčiamas ir bejėgis, dabar padarysiu aš tave amžių pasididžiavimu, džiugesiu kartų kartoms. 16 Tu tautų penėsies pienu, žįsi karališkas krūtis. Tuomet tu žinosi, kad aš, VIEŠPATS, esu tavasis išvaduotojas, tavasis Atpirkėjas, – Jokūbo Galingasis. 17 Vietoj žalvario teiksiu auksą, vietoj geležies – sidabrą, vietoj medžių – žalvarį, o vietoje akmenų – geležį. Taiką pastatysiu tavo prižiūrėtoju, o teisumą – tavo valdytoju. 18 Nebebus girdėti apie smurtą tavo šalyje, niokojimą ar griovimą tavo valdose. Savuosius mūrus vadinsi tu „Išganymu“, o savuosius vartus – „Šlove“. 19 Tau dienos šviesa nebebus saulė nei nakties metu nebešvies tau mėnulis, bet VIEŠPATS bus tau amžina šviesa, tavo Dievas – tavasis spindesys. 20 Tavoji saulė niekad nebenusileis nei tavasis mėnulis nesudils, nes VIEŠPATS bus tau amžina šviesa, tavo gedulo dienos pasibaigs. 21 Tavoji tauta bus vien iš teisiųjų, – jie amžiams paveldės žemę. Jie – mano daigyno pumpurai, mano rankų kūrinys, kad mane papuoštų. 22 Mažiausias taps tūkstančiu, jauniausias – galinga tauta. Aš, VIEŠPATS, padarysiu tą bemat, kai laikas tam ateis. | 
