1 [i1][i2]Karaliaus Uzijo mirties metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste, – Šventykla buvo kupina jo apdaro. 2 Aplinkui stovėjo jam tarnauti pasiruošę serafimai. Kiekvienas turėjo šešis sparnus: dviem dengė savo veidus, dviem dengė kojas ir dviem plasnojo ore. 3 „Šventas, šventas, šventas yra Galybių VIEŠPATS! Visa žemė pilna jo šlovės!“ – šaukė jie nepaliaudami vienas kitam. 4 Nuo to jų šauksmo drebėjo durų staktos ir Šventykla[i3] prisipildė dūmų. 5 O aš tariau sau: „Vargas man, nes esu žuvęs![i4] Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, o savo akimis regiu Karalių, Galybių VIEŠPATĮ“. 6 Tuomet vienas iš serafimų priskrido prie manęs, laikydamas rankoje žėruojančią žariją, kurią buvo paėmęs žnyplėmis nuo altoriaus. 7 Ja palietė mano burną. „Štai, – tarė jis, – žarija palietė tavo lūpas,[i6] tavo kaltė yra panaikinta ir tavo nuodėmė nuvalyta“. 8 Tada išgirdau Viešpaties balsą: „Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“ O aš atsiliepiau: „Štai aš, siųsk mane!“ 9 [i7]Jis man atsakė: „Eik ir pasakyk šitai tautai: 'Ir vėl girdėsite, ir nesuprasite, Ir vėl regėsite, ir niekad nepažinsit' 10 Atbukink širdį šios tautos, – jų ausys tokios kurčios, jų akys tokios aklos, jog jie negali pamatyti akimis nei išgirsti ausimis, nei suprasti širdimi, kad sugrįžtų ir būtų pagydyti“. 11 „Kaip ilgai, Viešpatie?“ – paklausiau. Jis atsakė: „Kol miestai netaps griuvėsiais ir nebus ištuštėję, namai palikti be žmonių ir kol žemė nevirs dykviete. 12 [i8]Kol VIEŠPATS neišvarys žmonių toli toli, kol visas kraštas neliks tuščias ir negyvenamas. 13 Bet jei nors dešimtadalis dar jame lieka, jis grįš pas Dievą, nors ir bus nuniokotas kaip liepa ar ąžuolas, kurių kelmas lieka net nukirtus medį“. Šventoji sėkla – jo kelmas. |