⁴ Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė,^[i3]

mūsų skausmus sau užsikrovė.

O mes laikėme jį raupsuotu, –

Dievo nubaustu ir nuvargintu.

⁵ Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų,

ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes.

Bausmė ant jo krito mūsų išganymui,

mes buvome išgydyti jo žaizdomis.

⁶ Visi mes lyg avys pakrikome,

kiekvienas eidamas savuoju keliu,

o VIEŠPATS uždėjo ant jo kaltę mūsų visų.

⁷ Nors ir buvo žiauriai kankinamas,

bet pakluso, – burnos nepravėrė.

Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti,

kaip tyli avis kerpama,

taip jis nepratarė žodžio.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>